Arnotas yra iškilmingas liturginis drabužis, dėvimas Romos katalikų bažnyčios ir kai kurių kitų krikščioniškų tradicijų dvasininkų per mišias ir kitas šventines apeigas. Tai plačiai išsiskleidžiantis apsiaustas, kurio ilgis siekia iki kulnų ir kuris apsupa kunigą, paprastai dėvimas virš albos ir stulos. Arnotas dažniausiai būna dekoruotas kryžiumi, kuris dažnai būna išsiuvinėtas nugaros srityje arba priekyje, priklausomai nuo vietinių tradicijų ir drabužio dizaino.
Simboliniu požiūriu, arnotas ir jame esantis kryžius primena Jėzaus kančią, ypač stulpą, prie kurio Jėzus buvo pririštas ir plakamas, kaip minėta Evangelijose. Tai buvo dalis jo kankinimo proceso prieš nukryžiavimą. Evangelijose aprašoma, kaip Jėzus buvo plakamas romėnų kareivių po teismo pas Pilotą. Tai buvo viena iš daugelio fizinių kančių, kurias jis turėjo iškęsti savo kankinimo kelyje, vedančiame į Golgotą.
Be to, arnotas ir jame išsiuvinėtas kryžius simbolizuoja kryžių, kurį Jėzus nešė savo pečiais eidamas į Kalvariją. Tai yra vienas iš svarbiausių įvykių krikščionybės istorijoje, kai Jėzus nešė savo kryžių per Jeruzalės gatves iki nukryžiavimo vietos. Šis kryžius tapo galingu krikščionybės simboliu, atspindinčiu ne tik Jėzaus auką, bet ir kiekvieno tikinčiojo pašaukimą priimti savo gyvenimo iššūkius ir naštas sekant Kristaus pavyzdžiu.
Liturginiuose kontekstuose arnotas tampa simboline nuoroda į dvasininko, kuris švenčia šventąsias mišias, dalyvavimą Kristaus kančioje. Kai dvasininkas dėvi arnotą su išsiuvinėtu kryžiumi, jis primena Kristaus auką ir kviečia tikinčiuosius atpažinti kryžiaus reikšmę jų pačių gyvenime. Dvasininkas taip pat turi asmeniškai priimti šią atsakomybę, nes arnotas simbolizuoja kunigystės naštą, panašiai kaip Jėzaus prisiimta kančios našta.
Arnotas istorijoje buvo dėvimas jau nuo ankstyvosios bažnyčios laikų, kai jis buvo paprastesnis apsiaustas, skirtas apsisaugoti nuo šalčio ar kitų aplinkos veiksnių. Viduramžiais ir vėliau renesanso laikotarpiu arnotas tapo prabangiai dekoruotu drabužiu, kuriame dažnai buvo naudojami auksiniai ar sidabriniai siuvinėjimai, išreiškiantys liturginės apeigos didingumą ir grožį. Kryžiaus išsiuvinėjimas ant arnotų tapo įprasta praktika, simbolizuojančia Kristaus kryžiaus centrinę vietą krikščioniškoje liturgijoje ir gyvenime.
Šiais laikais arnotas išlieka neatskiriama liturginio aprangos dalimi, ypatingai per šventes ar iškilmingas mišias. Dvasininkai dėvi arnotus ne tik kaip šventumo ženklą, bet ir kaip priminimą apie savo tarnystės prasmę, kuri yra susijusi su Jėzaus kančia ir prisikėlimu. Kryžius ant arnotų taip pat atspindi Kristaus pergalę per kryžių ir jo prisikėlimą, kviečiant tikinčiuosius prisiminti šią pagrindinę krikščionybės žinią ir pritaikyti ją savo tikėjimo kelyje.