Humerolas, taip pat žinomas kaip amiktas, yra liturginis drabužis, dėvimas Romos katalikų bažnyčioje. Jis naudojamas kunigų, vyskupų ir kitų dvasininkų įvairių religinių apeigų metu, ypatingai šventųjų mišių laikymo metu. Tradiciškai humerolas yra dedamas ant galvos, tada perkeliamas ant pečių ir kaklo, dėvimas po alba ir kitais liturginiais drabužiais. Svarbiausia humerolo funkcija – padengti dvasininko kaklą ir viršutinę dalį, nes pagal senovinę simboliką ir liturginius reikalavimus, dvasininkas turėtų būti visiškai apsirengęs ir nepridengtas kūnas neturėtų būti matomas per mišių apeigas.
Katalikų tradicijoje humerolas įgijo reikšmingą simbolinę reikšmę. Jis asocijuojamas su drobule, kuria, pagal Biblijos pasakojimus, Romos kareiviai uždengė Jėzaus akis per jo kančią. Šis įvykis buvo minimas Evangelijose, kai Jėzus buvo tardomas, mušamas ir karių išjuoktas, ir jie liepė jam atspėti, kas jį mušė. Ši asociacija humerolui suteikia simbolinę gynybos ir apsaugos prasmę – jis tampa ne tik drabužiu, bet ir priminimu apie Jėzaus išbandymus bei nukryžiavimą.
Senovėje humerolas buvo naudojamas ir kaip apsauga nuo šalčio ar prakaito, ypač laikant ilgas ceremonijas ar apeigas šaltuose bažnyčios pastatuose. Jo praktiškumas laikui bėgant tapo simbolinis, ir šiais laikais jis dėvimas ne dėl apsaugos nuo klimato, o dėl griežtų liturginių reikalavimų. Yra tam tikra ritualinė tvarka, pagal kurią humerolas dedamas: dvasininkas jį pirmiausia laiko virš galvos, tarsi apsigaubdamas, ir tada lėtai užsideda ant pečių, atkreipdamas dėmesį į jo reikšmę bei prisimindamas savo pareigą tarnauti Dievui.
Liturginiuose tekstuose ir bažnyčios raštuose humerolas taip pat simbolizuoja nuolankumą ir pasiruošimą atlikti šventą tarnystę. Jis primena dvasininkui apie jo atsakomybę ir pareigą vadovauti tikintiesiems, būnant tarpininku tarp jų ir Dievo. Tai taip pat tarnauja kaip ženklas, jog per šventąsias mišias dvasininkas atstovauja ne save, o aukštesnį, dievišką autoritetą.
Istoriškai humerolas yra senovinės kilmės liturginis drabužis, kuris pradėjo būti naudojamas maždaug VI-VII amžiuje. Iš pradžių tai buvo tik praktinė apsaugos priemonė, tačiau laikui bėgant įgavo didelę liturginę ir simbolinę reikšmę. Ypač viduramžiais humerolas tapo svarbiu dvasininkų aprangos elementu, pabrėžiančiu jų išskirtinumą ir atsidavimą Dievo tarnystei.
Šiandien humerolas tebėra naudojamas Romos katalikų ir kai kuriose kitose bažnyčiose, kaip anglikonų ar liuteronų, kurios išlaikė liturginius aprangos elementus savo apeigose. Nors šiuolaikinėse mišių apeigose jis kartais yra mažiau pastebimas, jo simbolinė reikšmė išlieka svarbi.