Pirmoji žmogaus nuodėmė, taip pat žinoma kaip „žmonijos nuopuolis“, yra viena iš pagrindinių Biblijos Pradžios knygos istorijų. Ji pasakoja apie tai, kaip pirmieji žmonės – Adomas ir Ieva – nepakluso Dievo įsakymui ir nusidėjo. Ši nuodėmė turėjo lemtingas pasekmes visai žmonijai, nes ji atnešė gėrio ir blogio pažinimą, tačiau kartu ir bausmę – mirtį bei išvarymą iš Rojaus.
Po to, kai Dievas sukūrė Adomą ir Ievą bei įkurdino juos Edeno sode, Jis jiems leido valgyti visų sode augančių medžių vaisius, išskyrus vieną – Gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių. Dievas perspėjo Adomą: „Nuo Gėrio ir blogio pažinimo medžio nevalgysi, nes kai tik nuo jo valgysi, tikrai mirsi“ (Pradžios 2:17). Tai buvo vienintelis Dievo duotas nurodymas, kurio Adomas ir Ieva turėjo laikytis.
Tačiau žaltys, kuris buvo gudriausias iš visų laukinių gyvūnų, priėjo prie Ievos ir ėmė ją gundyti, klausiaudamas: „Ar tikrai Dievas sakė: Nevalgysite nuo jokio medžio sode?“ (Pradžios 3:1). Ieva atsakė, kad jie gali valgyti vaisius nuo visų medžių, išskyrus vieną, nes Dievas perspėjo, kad jie mirs, jei valgys nuo Gėrio ir blogio pažinimo medžio. Žaltys, siekdamas suklaidinti, patikino Ievą: „Jūs tikrai nemirsite! Dievas žino, kad tą dieną, kai valgysite jo vaisių, jūsų akys atsivers, ir jūs būsite kaip Dievas, pažindami gėrį ir blogį“ (Pradžios 3:4-5).
Šie žodžiai sugundė Ievą. Ji pažvelgė į medžio vaisių, pamatė, kad jis geras, skanus ir geidžiamas išminties įgijimui, todėl ji paėmė vaisių, valgė, ir davė jo Adomui, kuris taip pat valgė (Pradžios 3:6). Tą akimirką jų akys atsivėrė, ir jie suprato esą nuogi. Tai pažadino gėdą, todėl jie pasidarė prijuostes iš figmedžio lapų (Pradžios 3:7).
Po šio veiksmo Dievas atėjo į sodą ir pašaukė Adomą. Adomas atsakė, kad pasislėpė, nes yra nuogas. Dievas suprato, kad jie valgė uždraustą vaisių, ir paklausė Adomo, ką jis padarė. Adomas bandė kaltę suversti Ievai, sakydamas, kad moteris jam davė vaisių, o Ieva kaltino žaltį, kuris ją apgavo (Pradžios 3:9-13).
Dėl šio nepaklusnumo Dievas prakeikė žaltį, pasmerkdamas jį šliaužti ant pilvo visą gyvenimą. Ievai Dievas paskyrė gimdymo skausmus ir nurodė, kad vyras jai viešpataus. Adomui buvo pasakyta, kad žemė bus prakeikta dėl jo, ir jis turės sunkiai dirbti, kad išgyventų: „Dėl tavęs prakeikta žemė. Su vargu maitinsies iš jos visą gyvenimą“ (Pradžios 3:17).
Galiausiai Dievas išvarė Adomą ir Ievą iš Edeno sodo, kad jie nebepasiektų Gyvybės medžio ir negyventų amžinai. Jis pastatė cherubinus ir liepsnojantį kalaviją saugoti kelią į Gyvybės medį (Pradžios 3:24).
Istorija simbolizuoja žmonijos pirmąją nuodėmę – nepaklusnumą Dievui, kuris atnešė žmonėms nuodėmės pasekmes: mirtį, kančią ir atskirtį nuo Dievo. Tai tapo pradiniu tašku krikščionių mokyme apie nuodėmę ir išganymą.