Elohim yra hebrajiškas žodis, kuris dažniausiai vartojamas Biblijoje kaip vienas iš Dievo vardų. Šis terminas pasirodo daug kartų Senajame Testamente, ypač Pradžios knygoje. Nors žodis yra daugiskaitinis, dažniausiai jis naudojamas vienaskaitiniu kontekstu, kalbant apie vieną Dievą – Izraelio Dievą.
Pradžios knygoje 1:1 sakoma: „Pradžioje Dievas (Elohim) sukūrė dangų ir žemę.“ Ši vieta rodo, kad Elohim čia vartojamas kaip vienaskaitinis vardas, reiškiantis Dievo, kūrėjo ir visatos valdovo jėgą bei didybę. Daugiskaitinė forma kartais interpretuojama kaip Dievo didybės išraiška arba „didingumo daugiskaita“. Hebrajų kalboje daugiskaita kartais naudojama norint išreikšti ypatingą jėgą ar šlovę, todėl kai kuriais atvejais tai reiškia ne daugelį dievų, o vieną, visagalią Dievą.
Tačiau kai kuriose Biblijos vietose „elohim“ gali reikšti ir kitus dievus ar dvasines būtybes, priklausomai nuo konteksto. Pvz., Išėjimo 20:3 Dievas sako: „Neturėk kitų dievų (elohim) šalia manęs.“ Šiame kontekste „elohim“ vartojamas daugiskaita, reiškiantis kitus pagoniškus dievus, kurių izraelitai neturėjo garbinti.
„Elohim“ yra vienas iš pagrindinių biblinės kalbos terminų, vartojamas apibūdinti Dievą – ypatingai Senojo Testamento Dievą, kuris yra visų dalykų Kūrėjas ir Viešpats.