Gabrielis Antuanas Ţoganas Paţesas (1854–1907), kilęs iš Marselio, buvo rašytojas, kuris per trumpą laiką išgarsėjo savo literatūriniais veikalais, drąsiai kritikuojančiais religiją ir bažnyčią. Jo darbai dažnai buvo ironiški, sarkastiški, kupini kandžių pastebėjimų apie dvasininkiją ir religinę praktiką, kurią jis matė kaip veidmainystės simbolį. Ţogano raštuose religija dažnai vaizduojama kaip institucinė jėga, kuri ne padeda, o stabdo žmonių dvasinį vystymąsi ir laisvę.
Vienas iš pagrindinių motyvų Ţogano kūryboje buvo religinės dogmos kritika. Jis manė, kad religinės institucijos, užuot skatinusios tikrąją dvasingumą, tarnavo kaip priemonė manipuliuoti žmonėmis ir išlaikyti valdžią. Šioje kritikoje Ţoganas matė prievartos ir autoritarizmo apraiškas, kurios slopino individualų mąstymą ir laisvę. Jo kūriniuose dažnai atspindima opozicija bet kokiam instituciniam autoritetui, o ypač – dvasininkijos autoritetui.
Jo raštai dažnai buvo vertinami kaip antiklerikaliniai, nes Ţoganas nenuilstamai rodė religinės valdžios silpnybes ir jos sugedimą. Pavyzdžiui, viename iš savo darbų jis vaizduoja vienuolius, kurie, nepaisant viešų pamokslų apie dorovę ir atsidavimą, slapta mėgavosi prabangos ir žemiškų malonumų gyvenimu. Ši hipokritiška dvasininkų elgsena tapo simboliu to, ką Ţoganas laikė pagrindine religinės praktikos problema – skirtumu tarp pamokslaujamų idealų ir realių veiksmų.
Nors Ţoganas buvo kritiškas religijos institucinei formai, jo kūryba atskleidė gilesnį susirūpinimą dėl žmogaus prigimties ir dvasinio ieškojimo. Jo kūryboje galima įžvelgti, kad jis neprieštaravo pačiai dvasinei patirčiai, bet greičiau tam, kaip institucijos ir dogmos iškreipė tikrąją žmogaus dvasingumo prigimtį. Ţoganas manė, kad žmonės, pasikliaudami religijos struktūromis, prarado tikrąjį ryšį su savo vidine dvasia ir gamta. Jis kritikavo tai, kaip religinė moralė tapo mechaniniu procesu, o ne tikruoju dvasiniu patyrimu.
Jo kūryba buvo gerai žinoma dėl aštrių ir įžvalgių pastabų apie dvasininkijos veiklą. Ţoganas sugebėjo pateikti religijos kritiką taip, kad ji sukeldavo šoką, bet taip pat ir gilų apmąstymą apie tikėjimą ir žmogaus santykį su dieviškumu. Nors jis dažnai buvo kritikuojamas religinės valdžios, jo kūriniai tapo diskusijų tema ir paliko įspaudą to meto literatūroje.
Gabrielio Antoine’o Ţogano Paţeso darbai pabrėžė ne tik religijos, bet ir žmonijos trūkumus. Jo literatūrinė veikla skatino ne tik religijos kritiką, bet ir gilų apmąstymą apie tai, kas iš tiesų sudaro žmogaus dvasingumą.
Gabrielis Paţesas (L. Taksilis) energingai kritikavo religiją ir Bažnyčią, demaskuodamas dvasininkijos šventeiviškumą ir veidmainystę. 1879 m. pasirodė jo pirmoji antireliginė knyga „Šalin birietus“, kurioje jis kandžiai šaipėsi iš dvasininkų. Per penkerius metus Paţesas sukūrė dar kelis provokuojančius veikalus, tokius kaip „Popieţiaus Pijaus IX meilės nuotykiai“ ir „Jėzuito sūnus“, kurie satyriškai vaizdavo Bažnyčios trūkumus.
Vėliau, netikėtai pasikeitus jo pažiūroms, jis tapo uoliu katalikų veikėju. Po popiežiaus Leono XIII enciklikos jis prisipažino esąs paveiktas religijos ir pasiryžo atskleisti „velnio veiklos paslaptis“. Taksilis išpopuliarino istoriją apie Dianą Vogan, kurią tariamai išgelbėjo nuo velnio, ir tapo religijos propaguotoju. Vis dėlto, 1897 m. jis viešai prisipažino, kad jo visos istorijos buvo mistifikacija, sukurtos siekiant pajuokti Bažnyčią ir jos tikėjimą. Tai sukėlė didelį skandalą, ypač po to, kai paaiškėjo, kad net pati Diana Vogan buvo išgalvota.
Taksilio darbas, įskaitant satyrinę knygą „Biblijos linksmybės“, galiausiai tapo galingu religijos kritikos įrankiu. Šis veikalas su ironija išnagrinėjo Biblijos tekstus ir paaiškino jų prieštaravimus bei mitologinį pobūdį, naudodamas ankstesnių Biblijos kritikų darbus, tokių kaip Volteras.