Mozės įstatymas, dažnai vadinamas Toros įstatymu arba tiesiog Įstatymu, yra Dievo duoti nurodymai izraelitams per Mozę. Šis įstatymas apima moralinius, religinio gyvenimo ir civilinius įsakymus, kurie sudaro pagrindą žydų religinei ir visuomeninei sistemai. Mozės įstatymas yra išdėstytas pirmose penkiose Biblijos knygose, dar vadinamose Pentateuchu, kurias sudaro Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knygos.
Viena iš svarbiausių Mozės įstatymo dalių yra Dešimt įsakymų, kurie buvo duoti Mozei ant Sinajaus kalno, kai izraelitai buvo išvaduoti iš Egipto vergovės. Šie įsakymai sudaro moralinį kodeksą, kuris tapo pagrindiniu visos Vakarų civilizacijos moralės pagrindu. „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tik mane“ (Išėjimo 20:2-3). Šis įsakymas reikalauja, kad Dievas būtų aukščiausia autoritetinė figūra ir neleidžia garbinti kitų dievų. Jis pabrėžia monoteizmą, kuris buvo kertinis tikėjimo akmuo žydų religijoje.
Be moralinių nurodymų, Mozės įstatymas taip pat apima religinio gyvenimo aspektus. Kunigų knygoje randame sudėtingas apeigines nuostatas dėl aukų ir šventų apeigų, kuriose aprašomos ceremonijos, kaip reikia garbinti Dievą, aukojant gyvulius ir kitas dovanas. Pavyzdžiui, Kunigų 1:3-4 nurodoma: „Jeigu kas nori aukoti Viešpačiui deginamąją auką iš galvijų, tai atves be trūkumų patiną prie Susitikimo palapinės įėjimo, kad pelnytų Viešpaties palankumą.“ Šios apeigos padėjo atstatyti žmogaus santykį su Dievu, atleisdamas nuodėmes per aukojimą.
Mozės įstatymas taip pat reguliuoja kasdienį izraelitų gyvenimą per civilinius ir socialinius įsakymus. Pavyzdžiui, Pakartoto Įstatymo 24:14-15 įsakymas kalba apie sąžiningą elgesį su samdiniais: „Neišnaudok neturtingo ir vargšo samdinio, ar jis būtų tavo tautietis, ar svetimšalis gyvenantis viename iš tavo miestų. Tą pačią dieną jam atlygink jo darbą…“ Tai rodo Dievo rūpinimąsi socialiniu teisingumu ir reikalauja teisingo elgesio su silpniausiais visuomenės nariais.
Mozės įstatymas nebuvo skirtas tik išoriniam elgesiui reguliuoti, bet ir moralinei bei dvasinei izraelitų būklei ugdyti. Pakartoto Įstatymo 6:5 nurodoma: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.“ Šis įsakymas pabrėžia, kad ištikimybė Dievui turi būti nuoširdi ir apimti visą žmogaus egzistenciją – ne tik jo veiksmus, bet ir širdį bei mintis.
Kristaus mokymas Naujajame Testamente dažnai remiasi Mozės įstatymu. Jėzus sakė, kad jis neatėjo panaikinti įstatymo, bet jį išpildyti: „Nes manau, jog aš atėjau panaikinti įstatymo ar pranašų; neatėjau panaikinti, bet išpildyti“ (Mato 5:17). Tai rodo, kad nors įstatymo ceremoninės dalys ir pasikeitė po Kristaus atėjimo, moraliniai ir dvasiniai principai liko esminiai.
Mozės įstatymo pamokymai yra universaliai reikšmingi. Jie pabrėžia teisingumą, meilę Dievui ir artimui, sąžiningumą, rūpinimąsi vargšais bei ištikimybę. Šie įsakymai taip pat parodo, kad žmogaus dvasinis gyvenimas yra glaudžiai susijęs su jo kasdieniu elgesiu. Mozės įstatymas yra tvirtas moralinio ir dvasinio gyvenimo pagrindas, kuris įtakojo ne tik izraelitų tautą, bet ir platesnę žmonijos istoriją.