Veršio kultas yra religinis praktikos fenomenas, kurio esmė – aukso ar kitų medžiagų, veršio garbinimas kaip dievybės simbolis. Šis kultas turi gilias šaknis Artimųjų Rytų senovinėse religijose ir yra paminėtas Biblijoje kaip ypatinga stabmeldystės forma, nukrypusi nuo tikėjimo į vienatinį Dievą. Veršis buvo laikomas vaisingumo, stiprybės ir turto simboliu, todėl jo atvaizdas turėjo ypatingą reikšmę religiniuose kontekstuose.
Vienas garsiausių veršio kulto pavyzdžių Biblijoje yra pasakojimas apie auksinį veršį, sukurtą Izraelitams keliaujant per dykumą po pabėgimo iš Egipto. Mozė, vedęs Izraelio tautą link Pažadėtosios žemės, užlipo ant Sinajaus kalno, kad gautų Dievo duotus Įstatymus – Dešimt įsakymų. Kol jis buvo kalne, izraelitai prarado kantrybę ir prašė Aarono, Mozės brolio, sukurti jiems dievybę, kurią galėtų garbinti. Aaronas surinko žmonių auksą ir nuliejo veršio formos statulą. Izraelitai pradėjo šokti aplink šį auksinį veršį, aukodami jam aukas ir laikydami jį savo dievu, kuris juos išvedė iš Egipto.
Ši istorija simbolizuoja izraelitų nukrypimą nuo monoteistinio tikėjimo, nes veršio garbinimas buvo tiesioginis stabmeldystės veiksmas. Mozė, sugrįžęs nuo Sinajaus kalno ir matydamas šį vaizdą, įtūžo. Jis sulaužė Dešimt įsakymų lenteles ir sunaikino auksinį veršį, o Dievas griežtai nubaudė Izraelio tautą už šią neištikimybę.
Veršio kultas taip pat siejamas su Jeroboamu, pirmuoju Šiaurės Izraelio karaliumi. Po Izraelio karalystės skilimo Jeroboamas, bijodamas, kad jo pavaldiniai grįš garbinti Dievą Jeruzalės šventykloje ir atgaus lojalumą Pietų karalystei, nusprendė sukurti alternatyvias garbinimo vietas šiaurinėje karalystėje. Jis įsteigė šventyklas Bet-Elyje ir Dane, kur pastatė auksinius veršius ir paskelbė juos Dievo simboliais, teigdamas, kad šie veršiai yra tie patys dievai, kurie išvedė Izraelitą iš Egipto. Tai buvo strateginis Jeroboamo politinis žingsnis, siekiant sustiprinti savo karalystės nepriklausomybę ir nukreipti žmonių religinius sentimentus.
Jeroboamo veršio kultas buvo tiesioginis nukrypimas nuo tikėjimo į Jahvę, Dievą, kuris draudė vaizduoti jį per stabus ar bet kokius gyvulių simbolius. Nors Jeroboamas galėjo siekti apsaugoti savo politinę poziciją, jo veiksmai sukėlė ilgalaikes pasekmes. Biblijoje jis kritikuojamas už tai, kad paskatino izraelitus grįžti prie stabmeldystės ir taip pažeidė Dievo nurodymus. Jo įkurtas veršio kultas tapo blogo pavyzdžio simboliu ir prisidėjo prie šiaurinės Izraelio karalystės dvasinio nuopuolio.
Veršio garbinimas biblinėje tradicijoje rodo, kaip žmogaus baimė, nesaugumas ir politiniai motyvai gali paskatinti jį nuklysti nuo tikrojo tikėjimo. Ši simbolinė istorija dažnai naudojama kaip įspėjimas apie pavojus pasikliauti regimais stabais ar materialiais simboliais, užuot tikėjus dvasiniu Dievo buvimu ir jo nurodymais.