Hieromantija yra terminas, kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: „ἱερός“ (hieros), reiškiančio „šventas“, ir „μαντεία“ (manteia), reiškiančio „pranašavimas“ ar „būrimas“. Hieromantija apibūdina šventų ženklų arba simbolių aiškinimą kaip būdą pranašauti ar atskleisti dievišką valią. Šis pranašavimo metodas dažniausiai buvo susijęs su šventais ritualais, dieviškais ar religiniais simboliais ir apeigomis.
Hieromantija senovėje dažniausiai buvo praktikuojama šventyklose arba per religinę veiklą, kai dvasininkai ar šventikai aiškino dieviškus ženklus, tokius kaip šventosios ugnies elgesys, gyvūnų aukojimų rezultatai, tam tikrų sakralinių įvykių eiga ar dangaus reiškiniai. Šis metodas buvo skirtas gauti dievų ar dvasinių jėgų nurodymus apie būsimas įvykius ar svarbius sprendimus.
Senovės Graikijoje ir Romos imperijoje hieromantija galėjo būti susijusi su orakulais ar šventikais, kurie aiškindavo šventų aukų rezultatus arba tam tikrus ženklus, matytus per religines ceremonijas. Pavyzdžiui, gyvūnų aukų organų (ypač kepenų) forma ir būklė buvo laikoma svarbiu dieviškų ženklų šaltiniu.
Hieromantija taip pat galėjo būti praktikuojama religinėse bendruomenėse, kur dieviškosios valios buvo klausiama per įvairius šventus objektus ar ritualus. Tai dažnai buvo suvokiama kaip būdas gauti dieviškus nurodymus, kurie galėjo lemti visuomenės sprendimus, karus ar politines nuostatas.
Nors hieromantija tiesiogiai siejama su senovinėmis religijomis ir jų būrimo praktikomis, šiuolaikinėje visuomenėje šis terminas praktiškai nebevartojamas, išskyrus akademinius arba istoriografinius kontekstus, kai nagrinėjama senovės religinių apeigų ir pranašavimo praktikos.