Monadologija yra filosofinis terminas, susijęs su XVII a. vokiečių filosofo Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo kūriniu „Monadologija“ (lot. „Monadologia“, 1714 m.). Šiame darbe Leibnizas pristato savo metafizinę teoriją apie „monadas“, kurios yra pagrindiniai būties vienetai. Monados yra nematerialios, nedalomos ir amžinos esybės, iš kurių sudarytas visas pasaulis.
Leibnizas monadas laikė fundamentaliais egzistavimo elementais, kurie neturi vidinių dalių ir negali būti sunaikinti. Nors monados yra nedalomos ir neturi fizinio kūno, jos yra gyvos ir turi savo individualią sąmonę bei tikslingumą. Kiekviena monada veikia autonomiškai ir yra savotiškas mažas „visatos atspindys“, bet kartu egzistuoja harmonijoje su kitomis monadomis.
Monadologijos pagrindinės idėjos:
- Monadų nedalomumas ir nematerialumas – Monados neturi fizinės formos ar vidinių dalių, todėl jų negalima padalinti ar sunaikinti. Tai daro jas fundamentaliomis egzistencijos vienetais.
- Monadų autonomiškumas – Kiekviena monada egzistuoja savarankiškai, be jokio fizinio kontakto su kitomis monadomis. Tačiau visos monados kartu egzistuoja pagal dieviškai nustatytą harmoniją, vadinamą „priešetine harmonija“ (pre-established harmony).
- Monados kaip veidrodžiai – Leibnizas teigia, kad kiekviena monada tam tikra prasme atspindi visą visatą, nors šis atspindys gali skirtis priklausomai nuo monados sąmoningumo lygio. Žmogaus siela yra viena iš monadų, turinti aukštesnį sąmoningumo lygį.
- Dievas kaip aukščiausia monada – Leibnizas laikė Dievą aukščiausia ir tobuliausia monada, kuri sukuria visas kitas monadas ir valdo pasaulį.
Religinėje ir metafizinėje perspektyvoje monadologija apibūdina Dievą kaip pagrindinį visatos kūrėją, kuris valdo visas kitas būtybes (monadas) per tobulą harmoniją. Ši teorija siekia paaiškinti, kaip kiekviena egzistuojanti būtybė, nors ir veikia autonomiškai, yra suderinta su visa kūrinija.
Leibnizo monadologijos įtaka buvo labai plati. Ji turėjo poveikį ne tik metafizikai, bet ir vėlesnei filosofijai bei religinei mąstysenai, nes jo teorija bandė suderinti mokslinį požiūrį su dieviškuoju pasaulio valdymu.