Epiklezė yra terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžio „ἐπίκλησις“ (epiklēsis), reiškiančio „šaukimas“ arba „kvietimas“. Religinėje liturgijoje epiklezė reiškia kunigo arba šventiko maldą, kurioje šaukiama Šventosios Dvasios nusileidimo ir jos veikimo per sakramentus. Šis veiksmas dažniausiai susijęs su Eucharistija, kai meldžiama, kad Šventoji Dvasia pašventintų duoną ir vyną, kad jie taptų Kristaus kūnu ir krauju.
Epiklezė yra esminė dalis krikščioniškose liturgijose, ypač Rytų ortodoksinėje ir Rytų katalikų bažnyčiose, kur ji aiškiai išreiškia Dvasios šaukimą prieš arba po konsekracijos žodžių („Tai mano kūnas…“). Romos katalikų tradicijoje epiklezė yra numanoma, tačiau taip pat yra dalis Eucharistijos maldos struktūros.
Epiklezės reikšmė kyla iš tikėjimo, kad Dievas veikia per sakramentus ne vien žodžiais, bet ir per Šventosios Dvasios veikimą. Todėl epiklezė yra tiesioginis kvietimas Šventajai Dvasiai nusileisti ir veikti per duoną ir vyną, padarant juos dvasinio ir realaus Kristaus buvimo simboliu.
Šis terminas taip pat naudojamas kitose sakramentinėse apeigose, pavyzdžiui, krikšte, aliejų šventinime ar šventimuose, kur meldžiama Šventosios Dvasios veikimo siekiant pašventinti ar sustiprinti tikinčiuosius.