Henoteizmas yra religinis terminas, kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: „henos“ (vienas) ir „theos“ (dievybė). Šis terminas reiškia tikėjimą vienu pagrindiniu dievu, tuo pat metu pripažįstant kitų dievų egzistavimą. Skirtingai nuo monoteizmo, kuris teigia tik vieno Dievo egzistavimą, henoteizmas leidžia tikėjimą kitomis dievybėmis, tačiau išaukština vieną dievą kaip svarbiausią ar pagrindinį tam tikro laikotarpio ar konteksto dievą.
Henoteizmas yra siejamas su tam tikrais senovės religiniais tikėjimais, ypač ankstyvuoju Indijos vediniu religiniu laikotarpiu, kur buvo garbinama daug dievų, tačiau tam tikrais momentais pagrindinį vaidmenį turėjo vienas dievas, pavyzdžiui, Indra ar Agni. Taip pat ši sąvoka buvo pritaikoma senovės graikų religijoje, kai tam tikruose ritualuose ar miestuose vienas dievas buvo iškeliamas virš kitų.
Henoteizmo sąvoka taip pat naudota tam tikroms istorinėms religijoms apibūdinti, pavyzdžiui, kai kurie religijos istorikai teigia, kad senovės Izraelio religija, prieš vystantis į gryną monoteizmą, galėjo būti henoteistinė. Tokiu atveju Jahvė buvo garbinamas kaip Izraelio Dievas, tačiau pripažįstama, kad kitoms tautoms gali egzistuoti ir kiti dievai. Henoteizmas parodo pereinamąjį laikotarpį tarp politeizmo ir monoteizmo tam tikrose religijose.