Apokatastazė yra teologinis terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžio „ἀποκατάστασις“ (apokatastasis), kuris reiškia „atkūrimą“ ar „grąžinimą į pirminę būseną“. Šis terminas vartojamas teologijoje, ypač ankstyvosios krikščionybės kontekste, siekiant apibūdinti galutinį visos kūrinijos sutaikinimą su Dievu. Apokatastazės sąvoka remiasi idėja, kad galiausiai visi nuodėmės ir blogio padariniai bus panaikinti, o visa kūrinija sugrįš į pirminę, nepriekaištingą būseną.
Šis terminas buvo aptariamas ankstyvųjų Bažnyčios tėvų, ypač Origeno, raštuose. Origenas teigė, kad galiausiai visos sielos bus išgelbėtos, net ir pačios nuodėmingiausios, įskaitant velnią. Tačiau ši doktrina buvo labai prieštaringa ir buvo atmesta oficialios Bažnyčios mokyme kaip eretiška, ypač po V amžiaus.
Apokatastazės sąvoka susijusi su eschatologija – mokymu apie paskutiniuosius dalykus, tokius kaip pasaulio pabaiga, teismas ir amžinasis gyvenimas. Ji taip pat dažnai siejama su idėja, kad Dievas yra gailestingas ir mylintis, ir kad galiausiai Dievo meilė nugalės visas blogio formas.
Nors oficialiai Bažnyčia šią sąvoką atmetė kaip dogmą, apokatastazė vis tiek išliko teologinėse diskusijose kaip teoretinė galimybė, ypač kalbant apie Dievo visuotinio gailestingumo sampratą ir krikščionišką viltį dėl kūrinijos ateities.