Žodis „antifona“ kilęs iš graikų kalbos žodžio antiphonē (gr. ἀντίφωνον), kuris reiškia „atsakymas“ arba „dainavimas priešais“. Antifona yra liturginė giesmė arba malda, kuri tradiciškai giedama arba recituojama bažnytinėse apeigose, dažniausiai prieš psalmę ar po jos, kartais per liturgines valandas.
Antifonų reikšmė yra glaudžiai susijusi su jų naudojimu – jos dažnai giedamos kaip dialogas tarp dviejų chorų arba tarp choro ir susirinkusiųjų. Šis dialogo stilius atspindi ir senąją tradiciją, kurioje malda ar giesmė buvo atliekama atsakant vieni kitiems. Antifonos paprastai yra trumpos, bet jose užfiksuota svarbi teologinė ar dvasinė žinia.
Pavyzdžiui, Biblijoje yra užuominų apie šį dialogo principą giedant Dievui šlovę. Psalmių knygoje randame tekstą: „Giedosiu Viešpačiui visą gyvenimą, skambinsiu savo Dievui, kol gyvas būsiu“ (Ps 104, 33). Antifoninis stilius kartais atspindi tokį bendruomeninį dainavimą ir atsakymą tarp giedotojų.
Šiandien antifonos dažnai naudojamos katalikų bažnyčios liturginėse valandose, ypač Vakarinėse, Completorium ar kituose apeiginiuose renginiuose. Antifonos, kaip „Salve Regina“, išreiškia maldą ar giesmę, kuri nukreipiama į Dievą ar šventuosius, dažniausiai Mariją, prašant užtarimo arba šlovinant.