Notacija yra muzikos užrašymo sistema, naudojama garsams, ritmams, dinamikai ir kitoms muzikos elementų savybėms perteikti. Tai būdas, kuriuo kompozitoriai, muzikantai ir kiti kūrėjai gali užfiksuoti ir perduoti muziką rašytiniu pavidalu, kad ji galėtų būti atkuriama tiksliai taip, kaip buvo sumanyta. Ši sistema leidžia atlikėjams interpretuoti kūrinius pagal užrašytas natas, be būtinybės juos išmokti tik iš klausos ar atminties.
Muzikos notacija turi gilias šaknis, o jos atsiradimas buvo svarbus žingsnis muzikinės kultūros vystymesi. Senovės civilizacijose, tokiose kaip Mesopotamija ir Egiptas, jau buvo užuominų apie primityvias notacijas, tačiau moderni notacijos sistema išsivystė daugiausia Vakarų Europoje, viduramžių laikotarpiu. Vienas pagrindinių šios evoliucijos žingsnių buvo gregorioniškojo choralo užrašymas, kur tam tikri ženklai – neumos – padėjo giedotojams prisiminti ir atlikti liturgines melodijas.
Viduramžiais, plečiantis bažnytinei muzikai ir atsirandant sudėtingesnėms kompozicijoms, iškilo poreikis tiksliau užrašyti muziką. Neumų sistema tapo pirmaisiais bandymais fiksuoti melodijas, tačiau ji buvo labiau orientuota į atmintį primenantį ženklų rinkinį. Palaipsniui neumos evoliucionavo į tai, ką šiandien žinome kaip penklinę notaciją. Guido d’Arezzo, vienuolis ir muzikos teoretikas, XI amžiuje sukūrė pagrindą šiuolaikinei notacijai, įvesdamas keturių linijų sistemą, kuri vėliau tapo penklinę.
Penklinė yra pagrindinė šiuolaikinės muzikos notacijos dalis. Ji susideda iš penkių horizontalių linijų, ant kurių rašomos natos. Kiekviena linija ir tarpas tarp jų turi tam tikrą garso aukštį, priklausantį nuo raktų (sol, fa ir kt.), kurie dedami notacijos pradžioje. Natos, užrašytos ant šių linijų, nurodo garsus, kuriuos muzikantas turi atlikti. Taip pat įvedami papildomi ženklai, kurie nurodo garsų ilgį (pvz., ketvirtinės, aštuntinės natos), ritmą ir tempą. Dinamikos ir išraiškos ženklai, tokie kaip crescendo ar staccato, nurodo atlikimo stilių, garsumo pokyčius ir kitus muzikinius niuansus.
Notacija ypač svarbi klasikinėje muzikoje, kur atlikėjai privalo laikytis tiksliai užrašytų natų, kad atkurtų kūrinį taip, kaip jis buvo parašytas. Tai leidžia atlikti labai sudėtingus ir ilgos trukmės kūrinius orkestruose ar choraluose, kurių visų garsų ir melodijų prisiminti iš atminties būtų neįmanoma. Notacija taip pat yra esminė priemonė kompozitoriams, norintiems užfiksuoti savo kūrinius taip, kad kiti juos galėtų atlikti.
Tačiau ne tik Vakarų klasikinė muzika turi savo notacijos tradiciją. Daugelis kitų kultūrų, tokių kaip Indija, Kinija ar Artimieji Rytai, taip pat turi savo muzikos užrašymo būdus. Indijoje egzistuoja unikali sargam sistema, kuri nurodo skirtingus melodinius garsus, tuo tarpu Kinijoje ilga tradicija užrašyti muziką simboliais egzistavo jau nuo senovės laikų.
Nors šiuolaikinėje muzikoje vis dažniau naudojami elektroniniai įrašai ir skaitmeninės technologijos, notacija vis dar išlieka nepakeičiama muzikos kūrimo ir atlikimo priemonė. Ji leidžia muzikai išlikti amžiams ir būti atkuriamai nepriklausomai nuo atlikėjo ar laiko, išlaikant autentiškumą bei originalią formą.