Neuma yra senovinis muzikinis ženklas, naudojamas giedojimo melodijai užrašyti ankstyvojoje bažnytinėje muzikoje, ypač gregorioniškajame chorale. Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „neuma“, kuris reiškia „gestas“ arba „ženklas“. Neumos atsirado dar prieš dabartinę muzikos natų sistemą ir buvo naudojamos kaip tam tikros gairės, nurodančios, kaip turi būti atliekama giesmė. Jos suteikdavo pagrindinę informaciją apie melodijos kryptį – ar garsas turėtų kilti aukštyn, leistis žemyn, ar būti išlaikytas toje pačioje aukštyje.
Pradžioje neumų funkcija buvo daugiau atmintinė tiems, kurie jau mokėjo giesmes mintinai. Tai nebuvo tikslios natos, kaip mes jas suprantame šiandien, bet labiau kaip užuominos, kuriose galėjo būti pateikta informacija apie ritmo, frazės ar intonacijos niuansus. Tai padėjo giedotojams atkurti melodijas, kurias jie jau žinojo, primindami apie jų melodinius posūkius ir ritminę struktūrą.
Religiniame kontekste neumos glaudžiai susijusios su Bažnyčios liturginiu gyvenimu, nes jos buvo naudojamos giedojant šventąsias giesmes, ypač per Mišias ir kitus religinės apeigas. Viduramžiais neumos buvo svarbiausias būdas užrašyti giedamas psalmes, himnus ir kitus liturginius tekstus. Bažnyčios tradicijoje giedojimas turėjo ypatingą reikšmę, nes tai buvo ne tik būdas šlovinti Dievą, bet ir padėti tikintiesiems giliai įsitraukti į maldą. Todėl neumos tapo neatskiriama religinių giesmių užrašymo dalimi.
Neumos taip pat buvo susijusios su giedojimo praktika vienuolynuose ir katedrose, kur buvo įprasta giedoti visą psalmių ciklą. Vienuoliai dažnai giedodavo septynis kartus per dieną, vadovaujantis psalmodija, kuri buvo užrašyta neumomis. Šios giedojimo formos sukurdavo ypatingą dvasinę atmosferą ir padėdavo bendruomenei susitelkti į Dievo žodį.
Laikui bėgant, neumos evoliucionavo į labiau pažįstamą muzikos užrašymo sistemą, kuri šiandien vadinama penkliniu notavimu. Pirmieji bandymai tiksliau užrašyti melodijas prasidėjo viduramžiais, kai muzikai pradėjo žymėti tikslias garso aukščius. Vis dėlto neumos išliko svarbios ilgą laiką, ypač Rytų krikščioniškoje tradicijoje, kur iki šiol naudojamos kai kuriose liturginėse giesmėse.
Nepaisant savo archajiškumo, neumos vis dar turi išliekamąją vertę tyrinėjant bažnytinės muzikos istoriją. Jos ne tik padeda suprasti senovės giedojimo technikas, bet ir atskleidžia, kaip giliai muzika ir giedojimas buvo integruoti į religines apeigas ir maldas. Neumos nebuvo vien tik muzikiniai simboliai, jos perteikė dvasinę nuotaiką, padėjo kurti sakralumo jausmą ir leido bendruomenei giliau išgyventi liturginius tekstus.
Šiuolaikiniame pasaulyje neumos gali atrodyti primityvios ir sunkiai suprantamos, tačiau jos atskleidžia svarbų kultūrinį ir religinį paveldą. Neumos atspindi tūkstantmečius trunkančią Bažnyčios muzikos istoriją ir liudija apie muzikos galią vienyti žmones maldoje ir šlovinime. Tai ne tik istoriniai ženklai, bet ir priminimas apie muzikinio ir dvasinio gyvenimo susiliejimą, kuris ir šiandien tebeturi ypatingą reikšmę liturgijoje.