Sekvencija yra liturginis himnas, giedamas arba skaitomas per katalikų Mišias tam tikromis iškilmingomis progomis, dažniausiai prieš Evangelijos skaitymą. Šis terminas kilęs iš lotynų kalbos „sequentia“, kuris reiškia „sekimas“ arba „tęsinys“. Iš pradžių sekvencija buvo susijusi su gregorioniškojo giedojimo tradicija ir buvo įtraukta į šventąsias giesmes kaip pratęsimas arba išplėstas šventinių psalmių motyvas.
Viduramžiais sekvencijos tapo svarbia Mišių dalimi ir buvo plačiai naudojamos įvairiose šventėse bei iškilmėse. Jos dažnai būdavo kūrybiškai komponuojamos ir turėjo poetišką, ritmišką struktūrą, kuri padėjo išreikšti dvasines tiesas, Dievo šlovinimą arba religinį apmąstymą. Sekvencijos tekstai paprastai būdavo išplėtoti giesmės formoje, kupinoje simbolizmo ir teologinių refleksijų.
Iki Tridento susirinkimo (1545–1563 m.), kurio metu buvo reformuota liturginė praktika, sekvencijų buvo tūkstančiai, nes kiekviena šventė, šventasis arba liturginis laikotarpis galėjo turėti savo sekvencijas. Tačiau Tridento susirinkimas nusprendė apriboti sekvencijų skaičių iki kelių pagrindinių, kad liturgija taptų vienodesnė ir paprastesnė. Po šio reformos laikotarpio liko tik keturios pagrindinės sekvencijos, kurios naudojamos katalikų liturgijoje iki šiol.
Pagrindinės sekvencijos, išlikusios po reformų, yra šios:
- „Victimae paschali laudes“ – tai sekvencija, giedama per Velykas. Ji šlovina Kristaus prisikėlimą ir pergalę prieš mirtį, pabrėžiant išganymo svarbą.
- „Veni Sancte Spiritus“ – ši sekvencija giedama per Sekmines, prašant Šventosios Dvasios atėjimo ir išminties bei vedimo tikinčiųjų gyvenime.
- „Lauda Sion“ – giedama per Devintines (Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo šventę). Joje šlovinamas Eucharistijos sakramentas ir Dievo malonė, pasireiškianti per šį sakramentą.
- „Dies irae“ – tai garsi sekvencija, tradiciškai giedama per Vėlines ir Mišias už mirusiuosius. Ji vaizduoja Paskutiniojo teismo dieną ir kviečia į apmąstymą apie žmogaus gyvenimą, mirtį ir Dievo teisingumą.
Šios keturios sekvencijos laikomos klasikiniu katalikų liturgijos paveldu ir yra giedamos tam tikromis progomis, pabrėžiant dvasinę ir simbolinę jų svarbą. Yra dar viena sekvencija – „Stabat Mater“, kuri švenčiama per Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios šventę, nors nebuvo įtraukta į Tridento susirinkimo galutinį sąrašą, ji taip pat plačiai naudojama ir gerbiama.
Sekvencijos ypatingos tuo, kad jos dažnai pasakoja istoriją, perteikia tam tikrą teologinę žinią ar šventės esmę poetinėje formoje, todėl ne tik padeda giliau įsijausti į liturgiją, bet ir yra stipri tikėjimo išraiškos priemonė. Sekvencijos ne tik turi muzikinę vertę, bet ir veikia kaip meditacijos ir maldos forma, leidžianti tikintiesiems giliau patirti Dievo buvimą šventųjų Mišių metu.