- Tau gyvenam, Viešpatie,
kol dar kūnu aprėdyti,
sieloj trokštantys labai
būti išganyti,
išsiilgę širdyje
jau Tave
veikiai pamatyti. - Žodžio šventojo galia,
Dieve, mums kelius praskinki,
o kai piktojo valia
mus norės bauginti,
Tu per angelus šventus
teikis mus
savo meile ginti. - Kai per mirtį pagaliau
miestą dangišką regėsim,
kai jau sielvartų daugiau
mes nebeturėsim,
ten po žemiškų vargų
ir skausmų
pailsėt galėsim. - Neapsakomai kilnus
miesto dangiško gražumas;
nebebereikalingas bus
saulės ten šviesumas, –
spinduliais Tavos garbės
jį apšvies
amžinai skaistumas. - Išsiilgę mes Tavęs,
Dieve, Tavo malonybės,
širdis keliame silpnas
į dangaus aukštybes.
Leisk regėti Tu visiems
atpirktiems
amžiną linksmybę.
Analizė:
Ši giesmė išreiškia krikščionišką troškimą ir pasitikėjimą Dievu, ypatingai jo malone ir išganymu. Pirmose eilutėse kalbama apie žmogaus gyvenimo siekį išganymo ir dangiškos regėjimo. Antroje strofoje prašoma Dievo apsaugos ir pagalbos kovojant su piktuoju, o trečioje – apie dangiško miesto regėjimą ir ramybę po žemiškų vargų. Ketvirtoje strofoje aprašomas dangiško miesto grožis, kuris viršija viską, ką galima pamatyti žemėje, ir penktoje – apie tikėjimą ir viltį regėti amžinas džiaugsmo akimirkas danguje. Giesmė giedama kaip išraiška troškimo ir pasitikėjimo Dievu, taip pat prašant jo malonės ir gailestingumo tiek gyvenime, tiek po mirties.