Šventas Kazimierai,
atėjome prašyt malonės,
užtarimo vargų kančioj,
prie Tavo karsto Tavo žmonės,
užaugę Tavo Lietuvoj.
Juk Tu žinai, kaip mes kentėjom
tylėdami širdies gelmėj.
Tavim tikėti nesustojom,
išauš diena dienų tėkmėj.
Šventas Kazimierai,
Tėvynę savąją globoki,
globok vargingus žmones jos.
Ant balto žirgo Tu atjoki,
palengvinti vargų kančios.
Dažnai mes Aušros vartuos klūpom,
Marijos prašome globos.
Ir žodžius tariam Tavo lūpom
karštos lietuviškos maldos.
Ši giesmė kreipiasi į Šv. Kazimierą, prašydama jo malonės ir užtarimo kančioje. Pirmame posme išreiškiamas skausmas ir kančia, kurią žmonės patyrė tylėdami, tačiau išlieka tikėjimas ir viltis, kad Šv. Kazimieras atneš palengvėjimą. Antrame posme prašoma, kad Šv. Kazimieras globotų Tėvynę ir jos žmones, suteiktų pagalbą ir palengvintų kančią. Paminima, kad žmonės dažnai kreipiasi į Mariją per Aušros vartus, prašydami globos, ir kad jie meldžiasi lietuviškomis maldomis. Giesmė pabrėžia gilų ryšį su Šv. Kazimieru ir išreiškia prašymą dėl dvasinės ir fizinės pagalbos, siekiant išlaikyti viltį ir stiprinti tikėjimą sunkumų akivaizdoje.