Visus žemės žiedus su perlais rasos
nulenkti po kojų Marijai
per maža dar būtų už ašaras jos,
už didžiąją meilę žmonijai.
Kai prislegia skausmas beviltis, klaikus,
leisk glaustis prie kojų tavųjų.
Pažvelk, o Marija, į savo vaikus –
tu ašaras liejai dėl jųjų.
Bent vienas lašelis iš tavo akių
į šaltas mūs širdis lai krinta,
lai gydo didžiausias žaizdas nuodėmių
ir švyturiu meilės nušvinta.
Ši giesmė išreiškia gilų atsidavimą ir pasitikėjimą Marija, prašydama jos malonės ir užtarimo. Ji pabrėžia Marijos meilę žmonijai ir jos gebėjimą paguosti tuos, kurie patiria skausmą ir kančią. Giesmėje akcentuojamas Marijos empatiškumas ir malonės galią gydyti nuodėmes ir suteikti dvasinį švytėjimą. Ji maldauja Marijos pagalbos, kad jos ašaros ir meilė galėtų būti naudingos visiems, kurie kreipiasi į ją pagalbos. Ši giesmė dažnai giedama asmeninėse maldose arba religiniuose renginiuose, siekiant rasti paguodą ir stiprybę per Marijos užtarimą.