Sveika, Marija, dangaus lelija!
Tu gailestinga ir maloninga.
Motin malonės, gelbėki žmones,
varguose skęstančius!
Nuo prispaudimo mus verksmas ima,
sunkioj nelaimėj slegiami baimės;
Motin brangiausia ir maloniausia,
neleiski mums pražūt!
Šviesi kaip saulė, apšviesk pasaulį:
šventa, garbinga, didžiai šlovinga,
pasigailėki, pas mus skubėki,
nušluostyk ašaras.
Dažnai mes klystam ir nebedrįstam
daug nusidėję melst Atpirkėją:
tu tiktai viena lieki šiandieną
paguoda ir viltis.
Nieks neprapuolė, kas tavęs puolė,
nors nusidėjo, rado gynėją:
ir mes verksmingi ir nelaimingi
tavęs nūn šaukiamės.
Štai vaikai tavo ilgai dejavo –
jie tavęs prašo malonės lašo:
išgirsk meldimą ir apgynimą
atsiųski kuo veikiau!
Ši giesmė išreiškia gilų Marijos kaip gailestingos ir maloningos Motinos įvertinimą. Pirmuose posmuose kreipiamasi į Mariją prašant jos pagalbos ir užtarimo, ypač esant sunkumams ir baimei. Kitas posmas šlovina Mariją kaip šviesą ir apšvietimą pasauliui, pabrėždama jos gebėjimą nušluostyti ašaras ir suteikti paguodą. Toliau pabrėžiama, kad net ir besidėjusieji nusidėjėliai randa paguodą Marijoje. Giesmė baigiasi malda, prašant Marijos greito atsako ir apgynimo tiems, kurie ją šaukiasi ir prašo malonės.