Sveika, jūrų žvaigžde,
mūsų laimės laide!
Motina Mergele,
šviesk į dangų kelią.
Apreiškimą gavus,
sutikimą davus,
grąžinai tu Dievui
nepaklusnią Ievą.
Tu vartus atvėrei
į Tėvynės gėrį;
melsk šviesos, stiprybės
keltis iš kaltybės!
Motinišką širdį
mums atskleisk; tegirdi
Jėzus mūs meldimą,
tavo užtarimą.
Įstabi Mergele,
duok ir mums tą galią
vis ugdyt skaistybę,
sieloje ramybę.
Jėzui duok tarnauti,
saugiai nukeliauti
ten, kur, Jį išvydę,
jūsime džiaugsmą didį.
Tau garbė, o Dieve –
ir Sūnau, ir Tėve,
ir Dvasia Šventoji!
Trims – garbė bendroji.
Ši giesmė švenčia Mariją kaip „jūrų žvaigždę“, nurodydama ją kaip vadovę ir šviesą, vedančią į dangų. Pirmieji posmai atspindi dėkingumą ir pripažinimą Marijos vaidmeniui Dievo plane, jos užtarimą ir pagalbą kovojant su nuodėmėmis. Antroje dalyje kviečiama Marija atskleisti savo motinišką širdį ir užtikrinti, kad meldžiasi ir gauna Jėzaus palaiminimą. Trečioje dalyje išreiškiama viltis, kad Marija suteiks galią ugdyti skaistybę ir ramybę. Giesmė baigiasi garbės himnu Šventajai Trejybėi.