Skaisčiausia Marija, dangun paimtoji,
tu Motina mūsų esi.
Kai audros mus blaško, nuliūdę vaitojam,
tu daug mums padėti gali.
Tikėjimas silpsta, tiek pikto keroja,
gyventi ir mirti sunku.
Ištiesk savo ranką, o Motin geroji,
prie degančių mūsų žaizdų.
Nušluostyki ašaras, tildyk dejones,
silpnus ir beturčius užtark;
gesink neapykantą, graužiančią žmones,
jaunimo skaistybę globok.
Tegul visos tautos pasauly kaip broliai
gyvena laimingai taikoj.
Tegul tavo vardui plačiau kaip lig šiolei
vis skamba giesmė Lietuvoj.
Šlovė mūsų Dievui, kad jis vainikavo
tave Karaliene Dangaus,
kad žemės keleiviai tur Motiną savo
auštai, ten prie Dievo Sūnaus.
Ši giesmė išreiškia gilią pagarbą ir prašymą Švč. Mergelėje Marijoje kaip visų tikinčiųjų Motinoje ir globėja. Pirmame posme kreipiamasi į Mariją, ieškant jos pagalbos sunkiomis akimirkomis. Antrame posme atskleidžiamas sunkumas dėl silpnėjančio tikėjimo ir prašoma Marijos pagalbos. Trečiame posme prašoma Marijos globos skausmo, neapykantos ir jaunimo skaistybės klausimais. Ketvirtame posme išreiškiama viltis dėl taikos ir brolio santykių tarp tautų, ir kad Marijos vardas skambėtų vis plačiau. Giesmė baigiasi šlovinant Dievą už tai, kad Marija yra vainikuota Karaliene Dangaus ir yra visų tikinčiųjų Motina.