O Marija Pivašiūnų,
Motina Stebuklingoji!
Kas Jos šaukias, tas nežūna,
Ji paguodžia ir išklauso.
Spinduliuotas veidas Tavo
vargo žemę nubučiavo.
Savo sostą čia iškėlei
Dzūkų žemėj tarp vargelių,
Tavo rankos galvas glosto
Apleistųjų ir bedalių.
Stebuklingas balsas šaukia,
Prie Marijos žmonės plaukia.
O Marija Pivašiūnų,
Nusidėjėlių gynėja,
Vesk į dangų, būk pas Sūnų,
Teismo dieną užtarėja.
Ten per amžius Ją regėsim
Ir kaip motiną mylėsim.
Ši giesmė pagerbia Mariją Pivašiūnų, pabrėžiant jos stebuklingą globą ir pagalbą vargingiems bei nusidėjėliams. Marija, apibūdinama kaip motina stebuklingoji, globoja ir paguodžia savo maldų šalininkus, teikia viltį ir paguodą. Giesmėje išryškintas Marijos vaidmuo kaip užtarėjos ir galingos globėjos, kviečiant ją būti vadove ir teismo dieną, ir yra išreiškiamas dėkingumas bei meilė Marijai. Giesmė gali būti giedama maldos susitikimuose, švenčiant Marijos šventes ar prašant jos pagalbos ir globos.