Pražydo rojaus lauke
gėlė melsva graži
ir širdis ji patraukė
savo kvapais meili.
Širdis skausme kai grimzta,
kai sieloj liūdesys,
nuo kvapo skausmas dingsta,
nutilsta ilgesys.
Gėlė ta nekaltoji –
džiaugsmų versmė skaidrių,
ji tarp gėlių gražioji,
šviesi viltis širdžių:
kaip žydi ta lelija,
kaip blizga ji skaisčiai! –
Jos vardas yr Marija,
kurs skamba taip saldžiai.
Žydėk, o Nekaltoji,
visa šviesi, melsva,
viliok širdis, Gražioji,
žavėk akis spalva;
kai jau kovas laimėsim,
atverk dangaus vartus:
per amžius ten stebėsim
tavuosius gražumus.
Ši giesmė aprašo Mariją kaip nekaltą ir gražią gėlę rojaus lauke, kurios kvapas ir grožis suteikia ramybę ir džiaugsmą. Gėlė, simbolizuojanti Mariją, yra džiaugsmo ir vilties šaltinis, kuris mažina skausmą ir ilgesį. Ji vaizduojama kaip spindinti ir šviesi, suteikianti paguodą ir išlaikanti viltį. Giesmėje išreiškiama malda, kad Marija, kaip dangiškos gėlės simbolis, atvertų dangaus vartus ir suteiktų amžinąją laimę ir grožį. Giesmė dažnai giedama kaip malda už dangiškąją užtarimą ir džiaugsmą.