Pavasario žalio takais vėl žengi
žiedais vainikuota, didinga, žavi,
per žydinčias pievas, per kalnus, šilus,
eini, Motinėle, ir vėl Tu pas mus.
Koks džiaugsmas žmonijai sutikti Tave
pavasario saulės auksiniam tvane
su vyturio giesme, melsva žibute,
pražydusia ieva kiekvienam šlaite!
Kaip gera, Marija, mums šiais vakarais
suklupti prieš altorių, papuoštą žiedais,
tarp mirgančių žvakių, kvapių smilkalų,
aukot Tau ugningą jaunystę širdžių!
Težydi dorybėm mūs širdys gražiau,
nei šiandien pasaulis pražydęs yr Tau
pirmaisiais žiedeliais laukų ir miškų,
pasklidusiais tūkstančiuos Tavo takų.
Priimki mūs meilę, padėki silpniems,
neleiski, Marija, keliauti vieniems:
pavasarį amžiną norim matyt,
per amžius jaunystę kaip Tu išlaikyt.
Ši giesmė garbina Mariją, pavasario simboliu, kuris atneša džiaugsmą ir grožį. Giesmėje išreiškiama džiaugsmas ir susižavėjimas, sutikus Mariją žydinčioje gamtoje, kur ji vaizduojama kaip didinga ir žavi. Pabrėžiama malonė, kurią atneša jos apsilankymas, ir išreiškiama viltis, kad širdys gali pražysti dorybėmis kaip gamta. Giesmė skatina maldą Marijai, prašant jos pagalbos ir užtarimo, kad žmonės galėtų išlaikyti jaunystę ir džiaugsmą per amžius. Ji dažnai giedama pavasarį ar šventėse, kurios yra susijusios su Marijos garbinimu ir dvasiniu atsinaujinimu.