Marija, skaisčiausia Marija,
ką tau paaukot begaliu?
Priskinsiu tau rožių, lelijų
žiedų – kūdikystės dienų.
Pamėgai tu Nemuno šalį
ir meilę lietuvio širdies.
Tau kryžiai sodybų darželiuos,
tau pirmosios gėlės žydės.
Marija, išmelsk mums stiprybės
iškęsti šios žemės vargus.
Tegul visad šviečia Tėvynei
tik giedras, saulėtas dangus.
Marija, suteiki malonės
tave pamylėti karštai,
kad nuodėmės, vargas, dejonės
pranykt tarp žmonių amžinai.
Ši giesmė skirta Marijai, skaisčiausiai ir brangiausiai Motinai, kurią garbinant ir mylint, prašoma įvairių dovanų ir malonių. Pirmoje dalyje išreiškiama noras paaukoti Marijai simbolinius dovanų žiedus, kaip atminimą apie vaikystės laikus ir dieviškąją meilę. Antroje dalyje minimi Marijos ryšiai su Lietuva ir jos svarba, pabrėžiant, kad ji myli ir rūpinasi lietuvio širdimi. Trečioje dalyje prašoma Marijos užtarimo, kad būtų suteikta stiprybė iškęsti žemiškus sunkumus ir kad Tėvynei visada šviestų giedras dangus. Pabaigoje kreipiamasi į Mariją prašant malonės, kad jos meilė padėtų pašalinti nuodėmes ir vargus, užtikrinant amžinąją ramybę ir taiką. Giesmė dažnai giedama šventėse ir maldose, skirtose Marijos garbei ir lietuvių širdies išreiškimui.