Garbės vainiku padabinta,
Valdove dangaus angelų,
tau grožis rinktinis nukrinta
po kojų iš žemės vaikų.
O, džiūgauk per amžius
žvaigždžių vainike
ir mus tu papuošus
atvesk pas save.
Mes žinom, kad tu, Nekaltoji,
danguj didelėj pagarboj,
kaip Motina žmones globoji –
ateik mūs mirties valandoj. –
O, džiūgauk…
Verkei tu ir mūsų žemelėj –
pamilo tave Lietuva.
Ji kryžiais visa sužaliavo –
ji tavo garbinga tauta.
Išmelsk jai blaivumo,
skaistumo, vilties,
kuri jai gyvenimo
kelią nušvies.
Ši giesmė yra dedikuota Marijai, švenčiausiai ir garbingoji Motinai, pabrėžiant jos ypatingą vaidmenį ir šlovę danguje bei žemėje.
Pirmasis posmas išreiškia Marijos grožį ir garbę, pripažindamas jos aukštą poziciją dangaus angelų tarpe, ir maldauja ją, kad papuoštų ir atvestų mus pas save.
Antrasis posmas atskleidžia Marijos globą ir paramą danguje, kreipiasi į ją, kad būtų šalia mūsų mirties valandą ir suteiktų paguodą bei palaikymą.
Trečiasis posmas apibūdina Marijos ryšį su Lietuva, nurodydamas, kad ji yra giliai mylima ir gerbiama. Lietuva, kaip tauta, yra apdovanota kryžiais, kurie simbolizuoja jos ryšį su Marija, ir giesmė prašo Marijos malonės, kad Lietuva gautų blaivumo, skaistumo ir vilties, kad šie palaiminimai nušviestų jos gyvenimo kelią.