„Garbė, garbė Marijai!“ –
per amžius vis skambės,
jos nuostabus skaistumas
žmonijai švies, žibės.
Marija! Marija!
Marija, garbė Tau!
Iš dangiškų aukštybių
meilingai vis žvelgi
ir nuolat mus globoji,
visus mus ten kvieti.
Marija!…
Kas kitas taip meilingas
kaip tu, o Motina!
Ką Dievas taip iškėlė,
kaip tu Jo iškelta?
Marija!…
Ši giesmė yra išraiška garbės ir dėkingumo Marijai, pabrėžiant jos ypatingą vietą dangiškojoje hierarchijoje ir jos nuolatinę globą žmonijai. Pirmasis posmas pabrėžia amžiną Marijos šlovę ir jos spindintį skaistumą, kuris yra nuolatinis įkvėpimas žmonijai.
Antrasis posmas apibūdina Mariją kaip nuolatinę globėją ir kviečiančią mus iš dangiškų aukštybių, išreiškiant dėkingumą už jos meilę ir rūpestį.
Trečiasis posmas užduoda klausimą apie Marijos unikalumą ir ypatingą vietą Dievo akyse, pabrėžiant jos išskirtinę poziciją kaip Dievo iškeltos Motinos. Giesmė išreiškia gilų pagarbą ir nuolankumą prieš Mariją, akcentuojant jos ypatingą vaidmenį ir jos įtaką mūsų gyvenimams.