Ar sielvartas graužia, kankina,
ar kaltės tau prislegia sielą,
kai žemėje nieks neramina,
skubėki pas Motiną mielą.
Ji kūdikių skausmą pažįsta,
Širdis jos vien meile jiems plaka,
kas žemės verpetuos paklysta,
ji rodo tam spindintį taką.
O Motina meilės, Marija,
sušvelnink gyvenimo naštą;
Vadovė būk žemės kelyje
į džiaugsmo ir palaimos kraštą.
Ši giesmė yra malda, kreipiantis į Mariją, prašant jos pagalbos ir globos sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Pirmasis posmas kviečia atvykti pas Mariją, kai sielvartas ir kaltė užvaldo žmogaus sielą, nes ji yra mylinti Motina, galinti suteikti paguodą. Antrasis posmas pabrėžia Marijos gebėjimą suprasti skausmą ir vadovauti tiems, kurie yra paklydę gyvenimo keliuose. Trečiasis posmas prašo Marijos sušvelninti gyvenimo naštą ir būti vadove į džiaugsmo bei palaimos kraštą.
Giesmė išreiškia viltį ir pasitikėjimą Marijos globojančia meile, kurios dėka galima rasti kelią į ramybę ir laimę.