Kai Kristus išėjo iš kapo tamsaus,
galybė mirties sutrupėjo,
šviesybė pasklido iš aukšto dangaus,
o žemė linksmai sudrebėjo.
Karalius garbės ir Karalius gamtos,
skaistesnis už saulės šviesybę,
po kojų jam lenkias laikai be ribos,
prisiekdami jam paklusnybę.
Tai Viešpats pasaulio, Karalius širdžių:
jis meile mums širdis maitina,
jis sėja ramybę tarp žemės vargų,
jis amžiną laimę dalina. – Karalius garbės…
Ši giesmė džiaugsmingai švenčia Kristaus prisikėlimą ir jo galios pergalę prieš mirtį. Pirmoje strofą aprašomas Kristaus prisikėlimo momentas, kai mirties galybė buvo nugalėta, ir šviesa pasklido iš dangaus, sukeldama džiugų žemės sukrėtimą. Antroje strofą Kristus pristatomas kaip viso pasaulio ir visos gamtos Karalius, kurio šviesa ir garbė viršija saulės spindulius, ir kurio valdžia yra amžina ir nekintama. Trečioje strofą akcentuojamas Kristaus vaidmuo kaip pasaulio Viešpaties ir Karaliaus širdžių, kuris teikia meilę, ramybę ir amžiną laimę, atnešdamas ramybę net ir žemės vargams. Giesmė yra Velykų laikotarpio dalis, skirta Kristaus prisikėlimui ir jo amžinai valdžiai švęsti.