Susikaupė medžiai ir krūmai nutilo,
tik jie šitą naktį su Jėzum budės.
Nuliūdus jo siela skausmingai prabilo,
bet kas gi jo skundą neramų girdės!
Tik Motinos meilė iš tolo jį seka,
ji trokšta lydėti jį skausmo keliu…
Ir mano širdis šiandien meile jam plaka
kodėl gi paguosti aš jo negaliu?
Tave aš užjausiu apleistą šiandieną,
altoriuje užmirštą mūsų visų.
Tarnausiu Tau visą gyvenimo dieną,
kad, nakčiai atėjus, nebūtų tamsu…
Ši giesmė atspindi jausmus ir mintis, kylantį iš stebėjimo ir empatijos. Pirmoje eilutėje medžiai ir krūmai simbolizuoja tylų ir rimtą aplinką, kurioje Jėzus kenčia ir išgyvena savo sielvartą. Antrame posme akcentuojama Motinos meilė ir jos troškimas būti šalia Jėzaus, o taip pat ir asmeninė širdies reakcija, besistengianti atnešti paguodą, net jei tai nėra įmanoma. Paskutinėje eilutėje išreiškiamas įsipareigojimas tarnauti ir būti šalia Jėzaus, kad būtų galima sumažinti tamsą, kurią jis gali patirti.