O Dieve Tėve, Dieve maloningas,
tegul nežūsta žmogus neteisingas.
Pagailėki mūsų, pagailėki mūsų, pagailėki mūsų!
Mes, nusidėję, nusiminę žmonės,
kur pasidėsim be Tavo malonės?
Pagailėki…
O Jėzau geras, Jėzau maloningas,
Tavęs nūn šaukias žmogus nuodėmingas.
Pagailėki…
Tiek daug už mūsų kaltes iškentėjai
ir savo kraują dievišką išliejai.
Pagailėki…
Kančia žiauriąja ir krauju išlietu
Tave maldaujam: teik danguj mums vietą!
Pagailėki…
O meilingiausia Dievo Motinėle,
Tavęs pasilgo žmonės vargdienėliai.
Mus užtarti teikis, mus užtarti teikis, mus užtarti teikis.
Mūs užtarėjau, Juozapai tyrasis,
Marijos, Jėzaus drauge mylimasis,
už mus melski Dievą, už mus melski Dievą, už mus melski Dievą.
Mus ginkit, veskit, angelai gerieji,
ir jūs, globėjai, dangaus išrinktieji,
už mus melskit Dievą, už mus melskit Dievą, už mus melskit Dievą.
Ši giesmė yra malda, išreiškianti gilų atgailos ir prašymo užtarimo jausmą. Pirmoje eilutėje kreipiamasi į Dievą Tėvą su prašymu, kad jis neleistų žmogui žūti dėl savo nuodėmių ir maloningai atleistų. Antroje eilutėje išreiškiama beviltiška situacija ir pripažinimas, kad be Dievo malonės žmonėms nėra kur eiti. Trečioje eilutėje kreipiamasi į Jėzų, maldaujant jo užtarimo dėl žmogaus nuodėmių. Ketvirtoje eilutėje prisimenama, kaip Jėzus kentėjo ir išliejo savo kraują už žmonių kaltes, ir prašoma jo malonės. Penktoje eilutėje giesmė maldauja Jėzaus, kad suteiktų vietą danguje dėl jo kančių ir kraujo. Šeštoje eilutėje kreipiamasi į Dievo Motiną Mariją, prašant jos užtarimo. Septintoje eilutėje prašoma šventojo Juozapo užtarimo, kaip Marijos ir Jėzaus mylimo draugo. Aštuntoje eilutėje prašoma angelų ir dangaus globėjų maldos už žmones. Giesmė dažnai giedama Gavėnios metu arba per kitas dvasines ceremonijas kaip išraiška atgailos ir prašymo užtarimo.