Pravirkti, mano siela, užmiršus džiaugsmus,
į kryžių pakelki akis –
už tavo kaltes alpsta Dievo Sūnus,
kodėl tau neplyšta širdis?!
Jį budeliai plakė, jam darė žaizdas,
bet nuodėmės žeidė skaudžiau,
nes tu pamylėjai niekingas aistras
už savąjį Dievą labiau.
Erškėčių vainikas dygliuotas, skaudus,
skaudesnė puikybė tava.
Dėl jos iškentėjo aštriausius dūrius
švenčiausioji Jėzaus galva.
Nors pervėrė vinys jam kojas, rankas
ir žeidė skausmingai, giliai,
jo Širdžiai atvėrė žaizdas gilesnes
tavi nuodėmingi darbai.
Ši giesmė kviečia susimąstyti apie Jėzaus kančias ir jų ryšį su žmogaus nuodėmėmis. Pirmoje eilutėje ragina sielą atsiversti ir apmąstyti Jėzaus kančias kryžiuje, klausdamas, kodėl širdis neplyšta nuo skausmo dėl mūsų kalčių. Antroje eilutėje pabrėžiama, kad Jėzaus kančios dėl nuodėmių buvo dar skausmingesnės nei fiziniai sužeidimai, nes žmonės labiau mylėjo savo aistras nei Dievą. Trečioje eilutėje erškėčių vainiko sukeliamas skausmas lyginamas su puikybės skausmu, kuris buvo dar skaudesnis Jėzui. Ketvirtoje eilutėje pabrėžiama, kad, nors fiziniai sužeidimai buvo skausmingi, nuodėmės padarytos žmogaus širdyje ir elgesyje yra dar didesnės žaizdos Jėzui. Giesmė ragina atgailauti ir suvokti nuodėmių rimtumą, ypač per Gavėnią, pasiruošimą atgailai ir dvasiniam atsinaujinimui.