Kai Golgotoje stovėjo
Jėzaus miela Motina,
mirštantį liūdna stebėjo
savo Sūnų mylimą.
Kas jos skausmą stengs suprasti,
stovint jai po kryžiumi?!
Kas paguodos stengs surasti,
kenčiant jai su Sūnumi?!
Jau tamsybėmis aptvino
saulės blizganti šviesa;
širdį nuostabiai graudino
gailesčiu gamta visa.
Jau užgeso sielos džiaugsmas –
Atpirkėjas žemės šios,
ir beliko vienas skausmas,
kurs tik varstė dvasią jos.
Kas mums duotų bent atjausti
negirdėtas jos kančias
ir prie kryžiaus prisiglausti
kenčiant skausmo valandas?
Nieks dar tokio nekentėjo
išgyvenimo skaudaus,
nieks tiek meilės neturėjo,
eidamas taku dangaus.
Ši giesmė giedama Gavėnios laikotarpiu, ypač per Kryžiaus Kelionės (Via Crucis) pamaldas arba giedant apie Jėzaus kančias ir mirtį. Ji pabrėžia Jėzaus Motinos skausmą ir kančias stebint jos Sūnaus mirtį ant kryžiaus. Pirma eilutė perteikia gilų Jėzaus Motinos liūdesį ir skausmą, kai ji stebi Sūnaus mirtį. Antra eilutė apibūdina gamtos gedėjimą ir tamsą, kuri apėmė žemę, kai Jėzus mirė, ir tai, kaip širdies džiaugsmas buvo prarastas. Trečia eilutė prašo paguodos ir supratimo jos kančioms, nurodydama, kad niekas niekada nesugebėjo taip kentėti ir mylėti, kaip Jėzaus Motina.