Süleymaniye mečetė yra viena didžiausių ir įspūdingiausių mečečių Stambule, Turkijoje. Ji pastatyta ant vienos iš miesto septynių kalvų, todėl mečetė dominuoja Stambulo panoramoje ir yra svarbus Osmanų architektūros šedevras. Süleymaniye mečetė buvo pastatyta sultono Suleimano Didžiojo (Süleyman the Magnificent) įsakymu, todėl ji yra ne tik religinė šventovė, bet ir sultono galios bei Osmanų imperijos didybės simbolis.
Mečetė buvo pastatyta tarp 1550 ir 1557 metų, kai Osmanų imperija buvo savo klestėjimo viršūnėje. Süleymaniye mečetės architektu buvo garsusis Mimar Sinanas, laikomas vienu didžiausių Osmanų architektų. Jis projektavo mečetę taip, kad ji ne tik atspindėtų religiją, bet ir simbolizuotų Osmanų imperijos tvirtumą bei prabangą.
Architektūros požiūriu Süleymaniye mečetė yra sudėtinga ir didinga. Jos kupolas, kurio aukštis siekia 53 metrus, o skersmuo – 27,5 metro, yra pagrindinis pastato elementas, iškylantis virš šventovės. Keturi mečetės kampuose stovintys minaretai simbolizuoja, kad Suleimonas Didysis buvo ketvirtasis Osmanų sultonas, valdęs nuo Stambulo užkariavimo. Kupolas primena Bizantijos architektūros įtaką, ypač Šv. Sofijos katedrą, tačiau Mimar Sinanas sugebėjo sukurti unikalų Osmanų islamišką stilių, išreiškiantį galingą imperijos dvasią.
Mečetės vidus pasižymi paprastumu ir harmonija. Pagrindinėje maldos salėje yra subtilios arabeskos, išraiškinga kaligrafija ir Iznik keramikos plytelės, nors jų čia yra mažiau nei Mėlynojoje mečetėje. Viduje vyrauja šviesa, kuri įplūsta per didžiulius langus, o mečetės akustika yra kruopščiai suprojektuota, kad užtikrintų maldos žodžių skambėjimą visoje salėje.
Süleymaniye mečetė nėra tik religinis pastatas. Ji yra didžiulio kompleksinio ansamblio dalis, vadinamo külliye, kuris apima bibliotekas, švietimo institucijas, ligonines, hamamus, karavansarajus (keliautojų užeigas) ir labdaros virtuvę, kurioje buvo dalijamas maistas vargingiesiems. Kompleksas buvo skirtas ne tik religinei, bet ir socialinei bei švietimo funkcijai atlikti. Šalia mečetės yra Suleimano Didžiojo ir jo žmonos Roksalanos (Hurrem Sultan) kapai.
Mečetė buvo liudininkė daugybei istorinių įvykių. Nors Stambulas patyrė daugybę žemės drebėjimų, Süleymaniye mečetė buvo puikiai suprojektuota ir išliko nepaliesta. Osmanų imperijos pabaigoje mečetė kurį laiką buvo uždaryta, bet vėliau ji buvo restauruota ir išliko svarbi Stambulo miesto bei Turkijos kultūros dalis.
Süleymaniye mečetė pasižymi savo didingumu ir paprastumu, o kartu atspindi Osmanų imperijos architektūrinį klestėjimą. Tai ne tik religinė šventovė, bet ir kultūrinis paminklas, kuris rodo, kokią įtaką Osmanų imperija turėjo Stambulo miesto plėtrai. Ši mečetė ir jos kompleksas toliau traukia lankytojus, ne tik dėl savo istorijos ir architektūros, bet ir dėl dvasinės reikšmės bei ramybės, kurią ji skleidžia.