Keturiasdešimties Totorių kaimo mečetė yra įsikūrusi Vilniaus rajone, netoli sostinės, Keturiasdešimties Totorių kaime. Ši vieta nuo seno yra žinoma dėl savo glaudžios sąsajos su Lietuvos totorių bendruomene, kuri čia įsikūrė dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, kai totoriai buvo pakviesti į Lietuvą kunigaikščio Vytauto Didžiojo.
Mečetė buvo pastatyta XVIII amžiaus pabaigoje arba XIX amžiaus pradžioje, kai Lietuvos totorių bendruomenė jau buvo gerai įsitvirtinusi šioje vietovėje. Tai viena iš nedaugelio išlikusių mečečių Lietuvoje ir yra svarbus vietos musulmonų religinis bei kultūrinis centras. Mečetė išsaugojo savo autentišką medinę struktūrą per amžius, nors ne kartą buvo remontuota ir atnaujinta.
Architektūriniai mečetės bruožai yra paprasti ir subtilūs. Tai medinė, nedidelio masto mečetė, kuri primena kitus Lietuvos totorių maldos namus. Nors šis pastatas atrodo labai kukliai iš išorės, jis turi reikšmingų islamiškų elementų viduje, įskaitant maldos kryptį nurodančią nišą (mihrabą) ir dekoracijas su arabų kalbos užrašais. Tradicinių islamo šventovių detalės yra subtiliai integruotos į paprastą ir kaimišką vietos architektūrą.
Keturiasdešimties Totorių kaimo mečetė yra glaudžiai susijusi su totorių bendruomenės istorija Lietuvoje. Totoriai, kurie atvyko į Lietuvą XIV amžiuje, aktyviai dalyvavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje, ypač kunigaikščio Vytauto valdymo laikotarpiu. Ši mečetė tapo religinės tapatybės išsaugojimo simboliu, ypač sovietmečiu, kai religija buvo stipriai ribojama. Mečetė per sovietų okupacijos laikotarpį išlaikė savo veiklą ir buvo vieta, kur musulmonai galėjo susirinkti ir praktikuoti savo tikėjimą.
Mečetė pasižymi tuo, kad yra viena iš seniausių totorių religinių šventovių Lietuvoje ir viena iš vos kelių veikiančių mečečių šalyje. Ši mečetė yra ne tik religinis pastatas, bet ir totorių bendruomenės tradicijų ir kultūrinio paveldo centras, kuris vis dar yra aktyviai naudojamas šiandien.