Pelnymasis iš tikėjimo – tai reiškinys, kai asmenys ar organizacijos naudoja religiją arba dvasinę veiklą siekdami finansinės naudos arba asmeninės galios. Tai gali reikšti ne tik materialių turtų kaupimą, bet ir manipuliavimą sekėjais bei jų tikėjimu siekiant pelno. Ši praktika dažnai siejama su dvasiniais lyderiais ar organizacijomis, kurios, užuot pasiekusios dvasingumo tikslus, naudojasi tikinčiųjų pasitikėjimu ir auka.
Indijos guru ir pelnymasis iš tikėjimo yra puikus pavyzdys, kaip kai kurie dvasiniai lyderiai tampa įtakingomis ir turtingomis figūromis. Nors tradiciškai guru buvo asketai, siekiantys atsisakyti pasaulietinių turtų ir rūpesčių, šiuolaikiniai guru, kaip minėtas Sathya Sai Baba, gali būti žinomi ne tik dėl savo dvasinio vedimo, bet ir dėl sukauptų didžiulių turtų.
Šis fenomenas kelia klausimų apie tikrąjį dvasinio lyderio vaidmenį ir vertybes, kai kuriami prabangūs gyvenimo būdai, ir tuo pačiu atsidavę sekėjai dažnai aukoja savo turtą ar laiką. Sociologai, kaip Ramchandra Guha, aiškina, kad ši situacija susijusi su Indijos visuomenės dualizmu, kur vidurinė klasė, nors ir tiki asketiniu gyvenimo būdu, nėra pasirengusi pati jo laikytis. Tad jie remia guru, kurie simbolizuoja idealizuotą dvasinę patirtį, už kurią sekėjai moka dosniai aukodami.
Ši problema nėra būdinga tik Indijai ar jos guru. Pelnymasis iš tikėjimo pasitaiko visame pasaulyje ir įvairiose religijose, kai dvasiniai lyderiai arba religinės organizacijos peržengia ribą tarp dvasinės tarnystės ir ekonominės naudos siekimo. Tai gali sukelti nepasitikėjimą religija, ypač kai tikintieji sužino apie prabangą ir turtus, kuriais naudojasi jų vedliai, tuo metu, kai dauguma pasekėjų patys gyvena kukliai.
Nors ne visi guru ar dvasiniai mokytojai įsitraukia į materialių gėrybių kaupimą, kai kurie dvasiniai vadovai kuria teigiamą poveikį savo bendruomenėms, kaip pavyzdžiui, Sathya Sai Baba, kuris sukūrė infrastruktūrą, ligonines, ir universitetus savo pasekėjams. Tačiau šie pavyzdžiai rodo, kaip sudėtinga riba tarp dvasinio vedimo ir materialaus pelno siekimo gali būti.
Šis reiškinys kelia etinius ir dvasinius klausimus, ar tikėjimas turėtų būti naudojamas asmeninei naudai gauti ir kaip atskirti tikrą dvasingumą nuo manipuliavimo tikinčiaisiais.