Amžinoji egzistencija (baqā) yra sufizmo sąvoka, kuri reiškia nuolatinį buvimą Dievo akivaizdoje po to, kai sufijus patyrė fanā – ego išnykimą. Baqā simbolizuoja dvasinę būseną, kai žmogus, pasiekęs visišką savo ego sunaikinimą, yra atnaujintas Dievo malonėje ir gyvena nuolatinėje vienybėje su Dievu.
Skirtingai nuo fanā, kuris reiškia asmens ego ir prisirišimų prie pasaulio sunaikinimą, baqā nurodo naują gyvenimą, kuris egzistuoja Dievo buvime. Tai būsena, kai žmogus ne tik praranda savo individualius troškimus ir ego, bet ir tampa Dievo valios ir meilės išraiška. Šioje būsenoje sufijus yra visiškai atsidavęs Dievui, gyvena dvasinėje harmonijoje su Dievu ir Jo tvarka.
Baqā yra ilgalaikė, pastovi būsena, kurioje sufijus negrįžta į ankstesnį ego būvį, bet išlieka nuolatinėje sąmonėje apie Dievą ir Jo buvimą visur. Tai ne tik būsena po asmeninio ego atsisakymo, bet ir aktyvus gyvenimas, kai žmogus tarnauja Dievui su atnaujinta sąmone ir dvasine jėga. Baqā tampa dvasinio tobulumo simboliu, kai žmogus patiria nuolatinį dvasinį augimą ir dievišką vienybę su Dievu per Jo valios vykdymą kasdieniame gyvenime.