Ego išnykimas (fanā) yra sufizmo sąvoka, kuri apibūdina dvasinį procesą, kurio metu asmuo patiria visišką savo ego ir asmeninių troškimų sunaikinimą, kad galėtų susivienyti su Dievu. Sufizme ego išnykimas reiškia, kad individas atsisako savo individualumo, egoizmo ir prisirišimo prie pasaulietinių dalykų, siekdamas patirti tiesioginę vienybę su Dievu (Alachu).
Fanā reiškia, kad žmogus pasiekia būseną, kurioje nebelieka atskirumo tarp jo ir Dievo. Ši būsena yra suvokiama kaip aukščiausias dvasinis pasiekimas sufizme, kai žmogus atsisako savęs, kad galėtų pilnai įsileisti Dievo buvimą į savo sielą.
Procesas pasiekiamas per dvasines praktikas, tokias kaip zikr (Dievo vardo kartojimas), meditacija, askezė ir nuolatinė malda. Tikslas yra išsivaduoti iš žemiškų troškimų ir ego centriškumo, kurie trukdo žmogui tiesiogiai patirti Dievą.
Po ego išnykimo ateina būsena, vadinama baqā (amžina egzistencija Dievuje), kai sufijus ne tik patiria Dievo buvimą, bet ir nuolat gyvena šiame buvime, turėdamas naują, atnaujintą dvasingumą ir sąmonę. Fanā ir baqā kartu sudaro pilną dvasinį išsilaisvinimą ir vienybę su Dievu, siekiant visiškos dvasinės ramybės ir dieviškos tiesos.