Kas yra kontempliacija?

Kontempliacija yra dvasinė praktika, kurios metu žmogus siekia gilaus vidinio susikaupimo, būtent ramybės ir tylos būsenos, leidžiančios susitelkti į Dievo buvimą ar dvasines tiesas. Tai tylus buvimas Dievo akivaizdoje, ne siekiant aktyviai mąstyti ar prašyti, bet tiesiog buvoti ir patirti Dievo buvimą savo sieloje.

Pagrindinės kontempliacijos savybės:

  • Tyla ir ramybė:
  • Kontempliacija remiasi tyla – tiek išorine, tiek vidine. Tikintysis atsitraukia nuo kasdienių rūpesčių, triukšmo ir minčių, kad galėtų susikaupti ir pajusti vidinę ramybę.
  • Dievo buvimo pajautimas:
  • Tai nėra paprastas mąstymas ar apmąstymas apie Dievą, bet labiau gyvas Jo buvimo patyrimas. Kontempliacijos metu asmuo stengiasi patirti Dievą be žodžių, tyliai ir giliai jausdamas Jo artumą.
  • Pasinėrimas į dvasinį gyvenimą:
  • Kontempliacija siekia suartėti su Dievu per tiesioginę dvasinę patirtį, atsisakant intelektualinių apmąstymų ar maldų žodžiais. Tai pasinėrimas į gilų ryšį su Dievu, leidžiantis sielai būti atvira Dievo malonei.
  • Pasitikėjimas Dievo veikimu:
  • Kontempliacija reikalauja nuolankumo ir pasitikėjimo, leidžiant Dievui veikti širdyje be žmogaus įsikišimo. Kontempliacija nėra aktyvi veikla, kurioje tikintysis kažką daro, bet veikiau būvis, kai žmogus leidžia Dievui veikti savo viduje.

Kontempliacijos vieta dvasinėje praktikoje:

  • Krikščioniškoji kontempliacija:
  • Krikščionių tradicijoje kontempliacija dažnai apibrėžiama kaip maldos forma, kuria siekiama vienybės su Dievu per tylų buvimą Jo akivaizdoje. Šventieji, tokie kaip Šv. Jonas nuo Kryžiaus ar Šv. Teresė Avilietė, aprašė kontempliaciją kaip aukščiausią dvasinį maldos lygį, kai siela tampa visiškai susijusi su Dievu.
  • Apie tai kalbėjo Šv. Teresė Avilietė savo dvasiniuose raštuose, pabrėždama, kad kontempliacija yra ne žmogaus pastangų rezultatas, bet Dievo malonės dovana.
  • Lectio Divina ir kontempliacija:
  • Lectio Divina praktikoje kontempliacija yra paskutinis etapas, kai po Šventojo Rašto skaitymo ir apmąstymo žmogus pereina į tylų buvimą Dievo akivaizdoje. Tai būsena, kai žmogus tiesiog ilsisi Dievo artume, be žodžių, be minčių, tik būdamas ir patirdamas Dievą.
  • Rytų krikščionių (stačiatikių) kontempliacija:
  • Hesichazmo tradicijoje, kuri yra stačiatikių mistinė maldos praktika, kontempliacija yra labai svarbi. Šioje tradicijoje krikščionys siekia pasiekti vidinę ramybę per Jėzaus maldos (trumpa, kartojama malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“) kartojimą. Malda padeda tyliai kontempliuoti Dievo buvimą ir pasiekti vidinę dvasinę vienybę.
  • Budistinė kontempliacija:
  • Budizmo tradicijoje kontempliacija yra viena iš pagrindinių meditacijos formų, kur praktikuojantis asmuo siekia sąmoningo suvokimo, susitelkdamas į dabartinį momentą ir stebėdamas savo mintis bei aplinką be prisirišimo. Budizmo kontempliacijoje siekiama pasiekti nušvitimą per visišką atsiribojimą nuo ego ir išorinių trukdžių.

Kontempliacijos tikslai:

  • Vienybė su Dievu:
  • Kontempliacijos pagrindinis tikslas yra vienybė su Dievu per dvasinį ir tylų buvimą Jo akivaizdoje. Tikintysis nustoja kalbėti, prašyti ar mąstyti ir tiesiog būna Dievo akivaizdoje, leidžiantis Jo malonei užpildyti širdį.
  • Vidinė ramybė:
  • Kontempliacija suteikia tikinčiajam gilią vidinę ramybę ir susikaupimą, nes per ją siela atsiriboja nuo pasaulio triukšmo ir sutelkia visą dėmesį į Dievą.
  • Dvasinis augimas:
  • Reguliariai praktikuojant kontempliaciją, tikintieji patiria dvasinį augimą, nes jie leidžia Dievui veikti jų širdyse be aktyvių pastangų. Tai augina nuolankumą, pasitikėjimą ir dvasinį jautrumą.
  • Išsilaisvinimas nuo ego:
  • Kontempliacijos metu tikintysis atsisako savo ego, nes visi mąstymai ir troškimai nustumiami į šoną. Tai padeda asmeniui išsilaisvinti nuo pasaulietinių prisirišimų ir artėti prie Dievo valios priėmimo.

Kaip praktikuoti kontempliaciją:

  • Tyla ir susikaupimas:
  • Pradėkite nuo tylios vietos, kur galite atsiriboti nuo išorinio triukšmo. Svarbu, kad kūnas ir protas būtų ramūs, kad galėtumėte susikaupti ir atsiverti Dievo buvimui.
  • Kvėpavimo stebėjimas:
  • Giliai ir lėtai kvėpuokite, kad nusiramintumėte. Kvėpavimo stebėjimas gali padėti išvalyti protą nuo kasdienių minčių ir geriau pasiruošti tylos akimirkai.
  • Dievo buvimo suvokimas:
  • Siekite tiesioginio Dievo buvimo suvokimo, atsisakydami bet kokių minčių, maldavimų ar lūkesčių. Tiesiog būkite atviri Jo veikimui, leiskite Dievui kalbėti Jūsų širdžiai per tylą.

Kontempliacija yra dvasinio gyvenimo praktika, kurioje svarbiausia – tyla, vidinis susikaupimas ir Dievo buvimo pajautimas. Tai nėra aktyvi malda, o labiau dvasinis tylėjimas ir atsivėrimas Dievui, siekiant vienybės su Juo. Kontempliacija leidžia patirti gilų ryšį su Dievu, užpildyti sielą vidine ramybe ir leisti Dievui veikti be trukdžių.