Litanija – tai ypatinga maldos forma, būdinga krikščioniškajai tradicijai, kurioje kartotiniai prašymai, šlovinimai ar kreipiniai sudaro maldos struktūrą. Pats žodis „litanija“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „litaneía“, kuris reiškia „prašymas“ arba „maldavimas“. Litanijos dažniausiai yra dialoginė malda, kurioje dalyvauja vadovaujantis asmuo (pvz., kunigas ar diakonas) ir bendruomenė. Vadovas išsako prašymus ar šlovinimus, o tikintieji atsako kartotinėmis frazėmis, pvz., „Pasigailėk mūsų“ arba „Melski už mus“.
Litanijos struktūra dažniausiai susideda iš kreipinių ir atsakymų:
- Kreipiniai į Dievą, Šventąją Trejybę ar šventuosius – pradedama dažniausiai kreipiniais į Dievą (pvz., „Tėve, Dangaus Dieve, pasigailėk mūsų“), Jėzų, Šventąją Dvasią, Mariją ar konkrečius šventuosius.
- Atsakymai bendruomenės – atsakoma kartotinėmis frazėmis, pvz., „Pasigailėk mūsų“, „Išklausyk mus, Viešpatie“ arba „Melski už mus“.
Litanijos skirtos įvairioms progoms ir poreikiams, pavyzdžiui:
- Maldavimams – siekiant Dievo, Marijos ar šventųjų užtarimo konkrečiais gyvenimo klausimais (pvz., dėl sveikatos, sunkumų, ramybės, stiprybės).
- Šlovinimui ir garbinimui – kaip išreiškimas padėkos Dievui už Jo didybę, malones, taip pat šlovinti Mariją ar šventuosius už jų dorybes ir stebuklus.
- Atgailos akims – prašyti Dievo atleidimo už nuodėmes ir gailestingumo.
- Dvasiniam stiprinimui – padėti tikintiesiems stiprinti tikėjimą ir ugdyti dvasinį gyvenimą per apmąstymą ir maldą.
Litanijas rašo bažnyčios autoritetai, teologai arba šventieji. Daugelis litanijų yra senosios bažnyčios tradicijos dalis, kilusios iš ankstyvosios krikščionybės laikų. Kai kurios litanijos priskiriamos konkretiems šventiesiems ar religinėms bendruomenėms, kurios jas sukūrė arba užrašė. Pavyzdžiui, Loreto litanija buvo sukurta Loreto šventovėje, Italijoje, o Visų šventųjų litanija naudojama visuotinėje bažnyčioje, ypač per didžiąsias religines šventes.
Popiežiai ir Bažnyčios susirinkimai taip pat gali aprobuoti arba oficialiai įtvirtinti naujas litanijas, kurios tampa dalimi liturginio gyvenimo. Dėl savo formalumo ir naudojimo liturgijoje, litanijos privalo atitikti teologinę doktriną, todėl jų kūrimas dažniausiai susijęs su oficialiomis Bažnyčios institucijomis.
Litanijos naudojamos įvairiuose bažnytiniuose renginiuose ir pamaldose:
- Liturgijoje – litanijos dažnai naudojamos per bažnytines apeigas, pvz., per Mišias, ypatingų švenčių metu (pvz., Visų šventųjų dieną), per krikštą, vedybas ar laidotuves. Viena iš žinomiausių litanijų – Visų šventųjų litanija – naudojama ypatingose bažnyčios iškilmėse, tokiose kaip kunigų šventimai ar Velyknaktis.
- Privačioje maldoje – tikintieji dažnai meldžiasi litanijas savo privačiose maldose, ypač prašydami pagalbos iš šventųjų arba siekdami dvasinės ramybės. Yra litanijų, skirtų beviltiškose situacijose, ligoniams ar šeimoms.
- Procesijose ir iškilmėse – litanijos naudojamos per šventąsias procesijas arba specialių švenčių metu, siekiant išreikšti ypatingą kreipimąsi į Dievą ar šventuosius.
Pvyzdžiai:
- Loreto litanija skirta Marijai, ją sudaro šlovinimo ir maldavimų kreipiniai į Dievo Motiną.
- Visų šventųjų litanija yra viena seniausių ir dažniausiai naudojamų litanijų, kuria šaukiamasi visų šventųjų užtarimo.
- Švč. Jėzaus Širdies litanija yra skirta šlovinti ir melstis į Jėzaus širdį, kaip meilės ir atsidavimo simbolį.
Litanijos yra tikėjimo ir bendruomenės maldos įrankis, padedantis išreikšti pagarbą, maldavimą ir dėkingumą Dievui bei šventiesiems.