Kankiniai – tai žmonės, kurie mirė dėl savo tikėjimo arba dėl ištikimybės tam tikroms religinėms vertybėms ir principams. Kankinystė dažniausiai siejama su didvyriškais žmonėmis, kurie pasirinko kentėti ar net mirti vietoje to, kad atsisakytų savo tikėjimo. Krikščionybėje, kankinys laikomas ypatingu šventumo pavyzdžiu, nes jis savo krauju liudija Kristų ir Evangeliją.
Kankinystė gali būti suprantama įvairiai, priklausomai nuo religinių ir istorinių kontekstų, tačiau čia pateikiami pagrindiniai aspektai, susiję su krikščioniškąja tradicija:
1. Kankinystė krikščionybėje
Krikščionybėje kankinys yra asmuo, kuris buvo nužudytas dėl savo tikėjimo Jėzumi Kristumi. Kankinystė prasidėjo ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu, kai Romos imperija persekiojo krikščionis. Dauguma pirmųjų krikščionių šventųjų buvo kankiniai, nes jie atsisakė garbinti Romos dievus ir imperatorių kaip dievą, o už tai buvo nužudyti.
Vienas iš pirmųjų ir labiausiai žinomų kankinių buvo Šv. Steponas, kuris laikomas pirmuoju krikščionių kankiniu. Jis buvo užmuštas akmenimis už savo tikėjimą ir už tai, kad drąsiai skelbė Evangeliją.
Kitas garsus kankinys yra Šv. Petras, vienas iš Jėzaus apaštalų, kuris buvo nukryžiuotas Romoje. Pasak tradicijos, jis paprašė būti nukryžiuotas aukštyn kojomis, nes jautėsi nevertas mirti taip, kaip Jėzus.
2. Kankinio apibrėžimo elementai
- Mirtis už tikėjimą: Kankinys miršta dėl atsisakymo atsisakyti savo tikėjimo, išpažįstamų religinių vertybių arba moralinių principų.
- Laisva valia: Kankinystė turi būti laisva valia priimtas pasirinkimas. Kankinys žino apie pasekmes ir sąmoningai renkasi išlikti ištikimas savo įsitikinimams.
- Persekiojimas ar prievarta: Dažniausiai kankiniai miršta dėl prievartos arba persekiojimo, kurį sukelia jų tikėjimas.
3. Kankinių reikšmė
Kankiniai yra laikomi ypatingais pavyzdžiais krikščionių bendruomenei, nes jie parodė maksimalų atsidavimą Dievui. Jie yra tikėjimo herojai, kurie pasirinko likti ištikimi Kristui net susidurdami su grėsme gyvybei. Kankiniai dažnai įkvepia kitus krikščionis išlikti ištikimais savo tikėjimui sunkiomis aplinkybėmis.
Be to, Bažnyčia tiki, kad kankinystė yra tiesioginis kelias į šventumą, nes kankinys atiduoda savo gyvybę už Dievą ir nesiekia savo išganymo per kitus būdus. Todėl kankiniams nereikalaujama stebuklo, kad jie būtų paskelbti šventaisiais.
4. Kankinystė kitose religijose
Kankinystė nėra išskirtinai krikščioniška sąvoka. Kitos religijos taip pat turi savo kankinius. Pavyzdžiui:
- Islamas: Islamo religijoje kankinystė (arabų kalba: “šahyd”) yra laikoma didele garbe. Kankiniai yra tie, kurie miršta ginant islamą, jų tikėjimas ir pasiaukojimas vertinami itin aukštai.
- Judėjai: Žydų istorijoje taip pat esama kankinių, ypač Antrojo šventyklos laikais, kai žydai kentėjo nuo graikų ir romėnų persekiojimo.
5. Pavyzdžiai iš istorijos
- Šv. Polikarpas: Vienas iš ankstyvųjų krikščionių kankinių, kuris buvo sudegintas gyvas už tai, kad atsisakė išsižadėti Kristaus. Jis išgarsėjo savo drąsa mirties akivaizdoje.
- Šv. Tomas Moras: Jis buvo Anglijos lordas kancleris, kuris atsisakė pripažinti Anglijos karaliaus Henriko VIII viršenybę Bažnyčioje ir dėl to buvo nužudytas. Jis laikomas kankiniu už savo tikėjimą ir moralinį principingumą.
Kankinystė yra didvyriškumo, tikėjimo tvirtumo ir dvasinės drąsos simbolis, kuris įkvepia tiek krikščionis, tiek kitas religines bendruomenes.