Šventasis Konstantinas Didysis (apie 272–337 m.) buvo Romos imperatorius, kuris suvaidino lemiamą vaidmenį krikščionybės plėtroje Romos imperijoje. Jis laikomas vienu iš svarbiausių figūrų krikščioniškosios istorijos, nes jis pirmasis Romos imperatorius, kuris priėmė krikščionybę ir suteikė jai teisėtumą. Dėl savo svarbos Konstantinas buvo kanonizuotas tiek Rytų Ortodoksų bažnyčiose, tiek kai kuriose Vakarų krikščionybės tradicijose.
Ankstyvasis gyvenimas ir tapimas imperatoriumi
Konstantinas gimė apie 272 metus dabartinėje Serbijoje, Naissos mieste (dabartiniame Niše). Jo tėvas buvo Romos imperatorius Konstancijus Chloras, o motina – šventoji Elena, kuri vėliau taip pat buvo kanonizuota dėl savo nuopelnų Bažnyčiai. Konstantinas tapo imperatoriumi 306 metais po savo tėvo mirties, o valdė visą Romos imperiją nuo 324 metų iki savo mirties 337 metais.
Konstantino karjera buvo pažymėta nuolatiniu kovojimu dėl valdžios, bet jis sugebėjo laimėti kelis svarbius mūšius, kurie sustiprino jo pozicijas. Vienas garsiausių jo mūšių įvyko 312 metais prie Milvijos tilto, kur jis nugalėjo savo konkurentą Maksencijų.
Konstantino atsivertimas į krikščionybę
Pasak tradicijos, Konstantinas, prieš svarbų mūšį su Maksencijumi, sapne pamatė viziją – kryžių su užrašu „In hoc signo vinces“ („Šiuo ženklu tu nugalėsi“). Jis įsakė savo kariuomenei nešti kryžiaus ženklus mūšyje ir, laimėjęs pergalę, Konstantinas tapo įsitikinęs, kad krikščionių Dievas buvo jam palankus.
Po šios pergalės Konstantinas tapo krikščionybės šalininku, nors jis formaliai krikštijosi tik prieš savo mirtį. 313 metais jis kartu su imperatoriumi Licinijumi išleido Milano ediktą, kuriuo oficialiai buvo suteikta religinė laisvė visiems Romos imperijos gyventojams, o krikščionybė tapo teisiškai pripažinta religija. Tai buvo vienas iš svarbiausių lūžių krikščionybės istorijoje, nes iki tol krikščionys buvo persekiojami.
Bažnyčios plėtra ir vaidmuo krikščionybėje
Konstantinas tapo pagrindiniu krikščionybės gynėju ir rėmėju. Jis ne tik įteisino krikščionybę, bet ir aktyviai dalyvavo Bažnyčios plėtroje. Vienas iš svarbiausių jo nuopelnų buvo Nikėjos susirinkimo sušaukimas 325 metais, kuriame buvo siekiama išspręsti ginčus dėl krikščionių doktrinos, ypač dėl arijonizmo. Šis susirinkimas baigėsi Nikėjos tikėjimo išpažinimo suformulavimu, kuris tapo pagrindiniu krikščionių tikėjimo pagrindu.
Konstantinas taip pat finansavo daugybės bažnyčių statybas visoje imperijoje, įskaitant Šventojo Kapo baziliką Jeruzalėje ir pirmąją Šv. Petro baziliką Romoje. Jis stipriai prisidėjo prie krikščioniškų šventųjų vietų išsaugojimo ir propagavimo, taip skatindamas krikščionybės augimą visoje Romos imperijoje.
Krikštas ir mirtis
Konstantinas buvo pakrikštytas tik prieš pat savo mirtį 337 metais, nors jis daugelį metų rėmė krikščionybę ir aktyviai dalyvavo Bažnyčios gyvenime. Kai kurie istorikai teigia, kad jis galėjo laukti krikšto pabaigos link dėl tuometinės tradicijos, kad žmonės dažnai krikštydavosi tik prieš mirtį, siekdami būti nuplauti nuo visų savo nuodėmių.
Konstantinas mirė Nikomedijoje (dabartinė Turkija) ir buvo palaidotas Konstantinopolyje, Šventųjų Apaštalų bažnyčioje. Konstantinas laikomas krikščionybės gynėju ir vienu iš didžiausių imperatorių, padėjusių plisti krikščioniškajai tikėjimo tradicijai.
Konstantino reikšmė ir kanonizacija
Šventasis Konstantinas yra gerbiamas Rytų Ortodoksų bažnyčioje ir kai kuriose Vakarų bažnyčiose, ypač dėl savo vaidmens skleidžiant krikščionybę ir ją įtvirtinant kaip pagrindinę Romos imperijos religiją. Jis dažnai laikomas „lygus apaštalams“ už savo didžiulį indėlį į krikščionybės plėtrą.
Simbolika ir šventė: Šventojo Konstantino šventė ortodoksų bažnyčioje minima gegužės 21 dieną kartu su jo motina šventąja Elena. Šventasis Konstantinas dažnai vaizduojamas su kryžiumi arba kartu su motina, kuri taip pat turėjo didelį vaidmenį skatinant krikščionybę.
Šventasis Konstantinas Didysis amžiams pakeitė krikščionybės kursą. Jis ne tik užbaigė krikščionių persekiojimus, bet ir padėjo paversti krikščionybę pagrindine Romos imperijos religija, suformavo jos pagrindus ir struktūras, kurios iki šiol yra svarbios krikščioniškajai tradicijai. Jo palikimas matomas ne tik Bažnyčios gyvenime, bet ir Europoje bei Vakarų civilizacijos istorijoje.