Šventasis Jonas, apaštalas, yra viena iš ryškiausių figūrų krikščionybėje. Jis buvo vienas iš Jėzaus Kristaus dvylikos apaštalų, taip pat žinomas kaip „mylimasis mokinys“. Jonas buvo Zebediejaus sūnus ir Jokūbo Vyresniojo brolis. Kartu su broliu jis buvo pašauktas Jėzaus sekti paskui jį. Jonas yra laikomas vienu artimiausių Jėzaus mokinių ir yra siejamas su svarbiais įvykiais Naujojo Testamento istorijoje.
Gyvenimas ir pašaukimas
Jonas, kaip ir jo brolis Jokūbas Vyresnysis, užaugo Galilėjoje ir buvo žvejys. Jie dirbo kartu su savo tėvu Zebediejumi, kol Jėzus pašaukė juos tapti apaštalais. Evangelijoje pagal Morkų rašoma, kad Jėzus juos abu pavadino „Boanerges“, arba „Griaustinio vaikais“, dėl jų energingo temperamento ir aistringo atsidavimo (Mk 3, 17).
Jonas tapo vienu iš artimiausių Jėzaus mokinių, dalyvavęs svarbiausiuose Jėzaus gyvenimo įvykiuose. Kartu su Petru ir Jokūbu, Jonas buvo liudytojas Jėzaus atsimainymo ant Taboro kalno ir Jo kančios Getsemanės sode. Jis taip pat buvo šalia Jėzaus nukryžiavimo metu ir yra vienintelis apaštalas, kuris nepaliko Jėzaus per jo kančią. Tai parodo ne tik Jo artumą Jėzui, bet ir ištikimybę bei meilę, kuria Jonas išsiskyrė tarp apaštalų.
Jono Evangelija ir laiškai
Vienas svarbiausių Jono indėlių į krikščionybę yra jo raštai. Jam priskiriama Evangelija pagal Joną, kuri išsiskiria iš kitų trijų sinoptinių evangelijų (Mato, Morkaus ir Luko) savo dvasiniu gilumu ir teologiniu turiniu. Jono Evangelijoje pabrėžiama Jėzaus dieviškumas, o Jėzus vadinamas „Dievo Žodžiu“, kuris tapo kūnu. Evangelijoje taip pat atsispindi Jono ypatingas dvasinis ryšys su Kristumi, nes jis dažnai apibūdinamas kaip „mylimasis mokinys“.
Jonui taip pat priskiriami trys Jono laiškai, kurie sudaro Naujojo Testamento dalį. Šiuose laiškuose Jonas pabrėžia meilę, kaip esminę krikščioniško tikėjimo vertybę. Jo garsus posakis „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8) tapo vienu iš pagrindinių krikščioniškosios doktrinos akcentų. Jono laiškuose dažnai pabrėžiama, kad tikrasis tikėjimas atsiskleidžia per meilę kitiems ir Dievui.
Be to, tradicija teigia, kad Jonas yra autorius Apreiškimo knygos, kuri yra pranašiškas Naujojo Testamento tekstas, aprašantis pasaulio pabaigą, antrąjį Jėzaus atėjimą ir naujosios Jeruzalės sukūrimą.
Misijos ir vėlesnis gyvenimas
Po Jėzaus prisikėlimo ir išsiuntimo apaštalams skelbti Evangeliją, Jonas vykdė misijas ir skleidė krikščionybę įvairiuose regionuose. Anot tradicijos, Jonas tapo Efeso vyskupu ir ten aktyviai veikė Bažnyčios bendruomenėje. Manoma, kad jis buvo paskutinis iš apaštalų, kuris mirė natūralia mirtimi, sulaukęs gilios senatvės.
Vienas iš svarbių įvykių jo gyvenime buvo tremtis į Patmo salą, kur jis, kaip manoma, parašė Apreiškimo knygą. Šis įvykis atsispindi krikščioniškose legendose ir yra laikomas svarbiausiu momentu Jono gyvenime po Jėzaus prisikėlimo.
Jono simbolika ir įtaka
Simbolika: Šventasis Jonas dažnai vaizduojamas su ereliu – tai yra vienas iš keturių evangelistų simbolių. Erelis simbolizuoja Jono Evangelijos dvasinį pakilumą ir gebėjimą pažvelgti į dieviškus dalykus iš aukščiau, kaip tai daro erelis. Jis taip pat dažnai vaizduojamas kaip jaunas vyras, nes tradicija teigia, kad Jonas buvo vienas iš jauniausių apaštalų.
Jono šventė: Katalikų bažnyčioje šventojo Jono, apaštalo ir evangelisto, šventė minima gruodžio 27 dieną. Jo palikimas Bažnyčioje yra labai svarbus, ypač dėl jo raštų, kurie padėjo formuoti krikščioniškąją teologiją ir doktriną.
Nuopelnai: Jonas išsiskyrė savo ypatingu ryšiu su Jėzumi Kristumi ir per savo raštus paliko gilų dvasinį palikimą krikščionybei. Jo akcentavimas, kad Dievas yra meilė ir kad tikėjimas turi būti matomas per gerus darbus ir meilę, tapo pagrindiniu krikščioniškosios moralės principu.