Šventasis Morkus (Markas), dar vadinamas evangelistu, yra vienas iš keturių Evangelijų autorių, o jo Evangelija yra laikoma antrąja Naujajame Testamente. Jis taip pat žinomas kaip šventasis Jonas Morkus, nors Jonas buvo jo žydų kilmės vardas, o Morkus – romėniškas vardas. Nors Biblijoje apie Morkų daug tiesioginių duomenų nėra, jo gyvenimo ir nuopelnų reikšmė krikščionybei yra labai svarbi.
Šventasis Morkus buvo gimęs pirmame mūsų eros amžiuje, tikėtina, kad apie 5-15 metus po Kristaus gimimo, žydų šeimoje Jeruzalėje. Jis buvo Barnabo, kito svarbaus ankstyvosios krikščionybės veikėjo, sūnėnas. Morkus anksti prisijungė prie apaštalų bendruomenės ir greičiausiai pažinojo apaštalus Paulių ir Petrą, kurie turėjo didelę įtaką jo gyvenimui ir tikėjimui. Manoma, kad Petras, būdamas Morkaus mokytoju, tapo jo pagrindiniu įkvėpėju rašyti Evangeliją.
Morkaus Evangelija – vienas iš svarbiausių jo darbų, parašytas apie 60-70 metus po Kristaus. Tai trumpiausia Evangelija, tačiau ji laikoma viena iš ankstyviausių ir tiksliausių, nes Morkus rašė remdamasis Petro pamokslais bei pasakojimais. Jo Evangelija susitelkia į Jėzaus stebuklus, kančią ir prisikėlimą. Ji pateikia Jėzų kaip dievišką tarną, kurio veikla atskleidžia Dievo karalystę, todėl jo Evangelija turi stiprų išganymo ir vilties akcentą.
Viena iš įdomesnių tradicijų, susijusių su Morkaus gyvenimu, yra jo ryšys su Aleksandrija, Egiptu. Manoma, kad po Evangelijos parašymo jis tapo Aleksandrijos vyskupu ir ten skleidė krikščionybę, užkūręs stiprią bažnytinę bendruomenę, kuri vėliau tapo Koptiškosios Bažnyčios pagrindu. Aleksandrija tuomet buvo vienas iš svarbiausių krikščionybės centrų. Deja, dėl savo veiklos jis sulaukė persekiojimų, ir manoma, kad apie 68 metus Morkus buvo nužudytas Aleksandrijoje, tapęs kankiniu.
Jo indėlis į krikščionybės plėtrą ir Evangelijos žinios sklaidą yra nepaprastai reikšmingas. Kiti šventieji ir Bažnyčios tėvai dažnai cituodavo Morkaus Evangeliją savo darbuose, o pati Evangelija buvo tvirtas pagrindas kitų sinoptinių Evangelijų autoriams – Matui ir Lukui. Štai ką rašo šventasis Irenėjus apie Morkų: „Morkus buvo Petro vertėjas, jis tiksliai užrašė viską, ką Petras pasakojo apie Viešpaties darbus ir mokymą.“
Morkaus simbolis dažnai vaizduojamas kaip liūtas – vienas iš keturių Evangelistų simbolių. Liūtas simbolizuoja jėgą, drąsą ir galybę, o tai atitinka Morkaus pasakojimus apie Jėzaus galingus darbus ir Dievo karalystės atėjimą.
Bažnyčiose, ypač Koptiškoje, šventasis Morkus yra giliai gerbiamas. Jo šventė švenčiama balandžio 25 dieną. Jo palaikai yra laikomi Venecijoje, Šv. Morkaus bazilikoje, kuri tapo svarbia krikščioniškojo pasaulio piligrimystės vieta.
Šventasis Morkus mums primena apie ištikimybę Kristaus žiniai ir drąsą skelbti Evangeliją net ir persekiojimų laikais.