„De diligendo Deo“ (lot. Apie Dievo meilę) yra teologinis traktatas, parašytas Šventojo Bernardo Klerviečio (1090–1153), vieno įtakingiausių viduramžių teologų ir mistikų. Šis traktatas yra trumpas, tačiau giliai įžvalgus darbas apie krikščioniškąją meilę Dievui. Bernardas Klervietis šiame kūrinyje nagrinėja meilės prigimtį, jos kilmę ir tikslą, pabrėždamas, kad tikra meilė yra orientuota į Dievą.
Pagrindinės temos ir mintys
- Meilės prigimtis ir gradacija: Šv. Bernardas pabrėžia, kad meilė Dievui yra aukščiausia meilės forma, nes Dievas yra visos meilės šaltinis. Jis pateikia meilės laipsnius, kuriuos žmogus gali patirti, pradedant nuo savanaudiškos meilės (meilės sau), kuri pamažu pereina į meilę kitam žmogui, o galiausiai į meilę Dievui.
- Citata: „Meilė prasideda nuo meilės sau dėl savęs, bet galiausiai turi tapti meile Dievui dėl Jo paties.“
- Meilė kaip atsakas į Dievo meilę: Bernardas pabrėžia, kad žmogaus meilė Dievui yra atsakas į pirmiausia suteiktą Dievo meilę. Tai reiškia, kad žmogus gali mylėti Dievą tik todėl, kad Dievas pirmas parodė savo meilę žmonijai per kūrimą ir išganymą.
- Citata: „Dievas yra pirmasis, kuris mus myli, ir mes mylime tik todėl, kad Jis pirmas mus pamilo.“
- Meilė be savanaudiškumo: Bernardas teigia, kad tikra meilė Dievui turi būti nesavanaudiška, nesiekiant jokio atlygio ar naudos. Meilė Dievui turi kilti iš Dievo vertumo ir Jo gerumo supratimo, o ne iš to, ką Dievas gali suteikti žmogui.
- Citata: „Tikroji meilė Dievui nėra skaičiuojanti ar savanaudiška – ji kyla iš Dievo vertės suvokimo ir yra grynas atsakymas į Jo begalinį gerumą.“
- Meilė Dievui kaip sielos tobulėjimas: Bernardas rašo, kad žmogaus siela pasiekia savo tobulumą, kai ji myli Dievą. Meilė Dievui veda sielą į dvasinį tobulumą ir amžinąją laimę. Jis pabrėžia, kad žmogus yra sukurtas tam, kad mylėtų Dievą, ir tai yra aukščiausias žmogaus pašaukimas.
- Citata: „Meilė Dievui yra sielos kelias į tobulumą, nes tik mylėdamas Dievą žmogus randa savo tikrąją prasmę ir laimę.“
- Meilės rezultatai: Bernardas aiškina, kad meilė Dievui nėra tik jausmas, bet ir veiksmas. Meilė Dievui turėtų pasireikšti per gerus darbus, tarnystę artimui ir gyvenimą pagal Dievo įsakymus.
- Citata: „Tas, kuris tikrai myli Dievą, tai įrodo savo darbais ir gyvenimu, nes meilė Dievui skatina žmogų daryti gera.“
Meilės laipsniai pagal Šv. Bernardą
Traktate Šv. Bernardas pateikia meilės Dievui laipsnių sąvoką, pagal kurią žmonės pamažu kyla aukštyn:
- Meilė sau dėl savęs – Žmogus iš pradžių rūpinasi savimi ir myli save dėl savo asmeninių poreikių ir naudos.
- Meilė Dievui dėl savęs – Antrajame etape žmogus pradeda mylėti Dievą dėl naudos, kurią gali gauti (pvz., dėl išganymo ar pagalbos).
- Meilė Dievui dėl Dievo – Trečiajame etape žmogus pradeda mylėti Dievą ne dėl naudos, bet dėl to, kad suvokia Dievo vertę ir Jo gerumą.
- Meilė sau dėl Dievo – Paskutiniame etape žmogus myli save tik todėl, kad Dievas myli jį, ir savo gyvenimą skiria tik Dievui.
Svarba ir įtaka
„De diligendo Deo“ tapo vienu svarbiausių viduramžių teologijos ir mistikos kūrinių. Šv. Bernardo mintys apie meilę Dievui turėjo didelę įtaką vėlesnei Bažnyčios teologijai ir dvasinei literatūrai. Traktatas yra galingas priminimas apie krikščioniškojo tikėjimo esmę – meilę Dievui kaip aukščiausią žmogaus tikslą.
Šiandien Bernardas Klervietis laikomas vienu didžiųjų Bažnyčios mokytojų, o jo traktatas apie Dievo meilę ir toliau skatina tikinčiuosius siekti gilesnio dvasingumo ir atsidavimo Dievui.