„Liber divinorum operum“ (lot. Dievo darbų knyga) yra vienas svarbiausių ir paskutinių Šventosios Hildegardos Bingenietės (1098–1179) rašytų kūrinių. Šis veikalas buvo parašytas maždaug 1163–1173 m., tai yra vienas iškiliausių jos mistikos ir teologijos veikalų, nagrinėjantis pasaulio sukūrimą, žmogaus vaidmenį Dievo kūrinijoje, moralinę tvarką ir Dievo didybę.
„Dievo darbų knyga“ susideda iš dešimties vizijų, kuriose Hildegarda detaliai aprašo savo dvasinius regėjimus, aiškindama Dievo kūrinijos veikimą, žmogaus prigimtį ir visatos harmoniją. Ji siekė parodyti, kaip visa kūrinija atspindi Dievo planą ir kaip žmonės yra neatskiriama šio plano dalis.
Pagrindinės temos:
- Kosminė harmonija: Hildegarda aprašo pasaulį kaip sudėtingą Dievo kūriniją, kurioje visa yra tarpusavyje susiję. Ji suvokia visatą kaip Dievo valios išraišką, kurioje kiekviena būtybė ir kiekvienas reiškinys turi savo tikslą ir funkciją.
- Citata: „Visata, kaip didingas Dievo kūrinys, atspindi Jo išmintį ir galią; visa, kas sukurta, tarnauja tam pačiam tikslui – šlovinti Kūrėją ir atspindėti Jo gailestingumą.“
- Žmogaus ir kosmoso ryšys: Hildegarda akcentuoja, kad žmogus yra kūrinijos centre ir turi ypatingą atsakomybę už visatos harmoniją. Žmogus, būdamas sukurtas pagal Dievo atvaizdą, turi išlaikyti teisingą santykį su kūrinija, gyvendamas dorą ir teisingą gyvenimą.
- Citata: „Žmogus yra tarsi mažas pasaulis, kuris atspindi didįjį Dievo kūrinijos pasaulį; žmogaus siela ir kūnas turi būti susieti su Dievo tvarka.“
- Dievo apvaizda ir kūrinijos tvarka: Hildegarda teigia, kad viskas, kas vyksta visatoje, yra Dievo apvaizdos dalis. Nors žmonės turi laisvą valią, jie negali išvengti Dievo valios, ir jų pasirinkimai paveikia visą kūriniją. Ji pabrėžia žmogaus atsakomybę už moralinę tvarką pasaulyje.
- Citata: „Dievas mato visus kūrinius kaip didžiulį paveikslą, kuriame kiekvienas žmogaus veiksmas prisideda prie visatos harmonijos arba ją griauna.“
- Moralės svarba kūrinijoje: Hildegarda daug dėmesio skiria moralės svarbai, nes tik dorovingas gyvenimas užtikrina sielos išganymą ir pasaulio tvarkos išlaikymą. Ji iškelia dorybių, tokių kaip teisingumas, nuolankumas ir meilė, svarbą, kurios veda žmogų į Dievo artumą.
- Citata: „Dorybės yra tarsi saulės spinduliai, kurios apšviečia žmogaus sielą ir veda ją per šią žemišką kelionę link amžinybės.“
- Dievo šlovinimas per kūriniją: Hildegarda pabrėžia, kad visa kūrinija – nuo žmogaus iki mažiausio augalo – turi šlovinti Dievą savo buvimu ir veikimu. Žmogus, kaip Dievo kūrinys, turi ypatingą pareigą atpažinti Dievo didybę ir garbinti Jį.
- Citata: „Kiekvienas kūrinys, didelis ir mažas, yra gyvas Dievo šlovinimas, o žmogaus prigimtis kviečiama būti šio giesmės dalimi.“
Vizijų struktūra ir simbolizmas
„Liber divinorum operum“ yra turtinga simboliais ir alegorijomis, kuriomis Hildegarda perteikia gilius teologinius apmąstymus apie visatos prigimtį, Dievo planą ir žmogaus atsakomybę. Kiekviena vizija prasideda mistiniu regėjimu, kurį Hildegarda aprašo su detalėmis, o vėliau aiškina jo prasmę, susiedama ją su moraliniais ir teologiniais klausimais.
Vizijose dažnai pasirodo antropomorfiniai simboliai, pavyzdžiui, Dievas aprašomas kaip šviesos ir galingumo figūra, valdanti visą kūriniją, o žmogaus siela dažnai vaizduojama kaip švytintis, bet pažeidžiamas kūrinys, kuris gali būti paveiktas tiek dorybių, tiek nuodėmių.
„Liber divinorum operum“ reikšmė
Šis Hildegardos veikalas yra vienas iškiliausių viduramžių mistikos ir teologijos kūrinių. Jis įkūnija visą Hildegardos gyvenimo teologinį palikimą ir atspindi jos gilų supratimą apie visatos tvarką, Dievo valią ir žmogaus atsakomybę. Knyga pabrėžia žmogaus santykį su kūrinija ir moralinės tvarkos svarbą, siekiant išlaikyti harmoningą ryšį su Dievu.
„Liber divinorum operum“ išlieka svarbus ne tik dvasiniame gyvenime, bet ir filosofiniame bei ekologiniame diskurse, nes Hildegarda išreiškė nuostabą dėl visatos harmonijos ir žmogaus vietos joje kaip Dievo valios vykdytojo.