Šventoji Veronika Džiuliani (1660–1727) buvo italų mistikė ir vienuolė, kuri išsiskyrė savo giliu atsidavimu Dievui ir mistinėmis patirtimis. Ji gimė kaip Orsola Giuliani 1660 m. gruodžio 27 d. Mercatello miestelyje, Italijoje, pamaldžioje šeimoje, kurioje buvo viena iš septynių vaikų. Nuo mažens ji jautė stiprų pašaukimą atsiduoti Dievui ir, nepaisant tėvų norų, nusprendė tapti vienuole.
Orsola tapo klarise kapucine ir priėmė Veronikos vardą. Ji įžengė į vienuolyną 1677 m., būdama 17 metų, ir čia praleido visą likusį savo gyvenimą. Veronika išsiskyrė ne tik savo pamaldumu, bet ir ypatingomis mistinėmis patirtimis, tarp kurių buvo stigmų gavimas – Kristaus kančios žymių atsiradimas ant kūno. 1697 m. ji patyrė šią mistinę patirtį, o vėliau taip pat pranešė apie vizijas, kuriose susitikdavo su Jėzumi ir Marija.
Nors stigmos ir mistinės patirtys atkreipė aplinkinių dėmesį, Veronika taip pat buvo žinoma dėl savo paprastumo ir nuolankumo. Ji dažnai patirdavo ne tik fizinius, bet ir dvasinius išbandymus. Jos mistiniai išgyvenimai buvo kruopščiai tyrinėjami Bažnyčios vadovų, tačiau galiausiai jos šventumas buvo pripažintas.
Veronika buvo paskirta savo vienuolyno abate ir vadovavo dvasiniam seserų gyvenimui su didžiuliu rūpesčiu ir atsakomybe. Savo gilius dvasinius išgyvenimus ji aprašė išsamiame dienoraštyje, kuris vėliau tapo vertingu Bažnyčios dvasinio gyvenimo šaltiniu.
Šventoji Veronika Džiuliani mirė 1727 m. liepos 9 d., būdama 67 metų. Jos šventumas buvo oficialiai pripažintas, ir 1839 m. ji buvo kanonizuota popiežiaus Grigaliaus XVI. Ji yra gerbiama kaip vienuolių, mistikų ir stigmų gavėjų globėja, o jos gyvenimas ir raštai išlieka svarbus dvasinis pavyzdys.
Veronikos atminimas švenčiamas liepos 9 dieną. Ji simbolizuoja gilią meilę Dievui, nuolankų atsidavimą ir kantrybę, net kai Dievo valia atrodo sunkiai pakeliama.