Šventasis Soteras buvo Romos popiežius nuo maždaug 166 iki 174 metų. Jo pontifikatas vyko valdant Romos imperatoriui Markui Aurelijui, kai krikščionys dar buvo persekiojami, tačiau Bažnyčia pradėjo stiprėti tiek organizacine, tiek dvasine prasme. Soteras kilęs iš Fondi, Italijoje, o jo vardas reiškia „Išgelbėtojas“, kas yra simboliška jo vadovavimui ir Bažnyčios stiprinimui tuo laikotarpiu.
Soteras buvo žinomas dėl savo ypatingos meilės ir rūpestingumo vargšams bei persekiojamiems krikščionims. Jis tęsė Bažnyčios tradiciją padėti ir palaikyti neturtingus tikinčiuosius, ypač krikščionis, kurie kentėjo dėl persekiojimų. Soteras organizavo labdaros veiklas, ypač Romoje, remdamas bendruomenes ir užtikrindamas, kad Bažnyčia būtų vienybės bei rūpesčio centru.
Vienas iš svarbių Soterui priskiriamų nuopelnų yra jo pastangos palaikyti Bažnyčios doktriną ir kovoti su įvairiomis erezijomis. Per jo pontifikatą Bažnyčia susidūrė su montanizmo iššūkiu – erezija, kurią įkūrė Montanas, skelbdamas ekstremalias asketizmo ir artėjančio pasaulio pabaigos idėjas. Soteras prisidėjo prie šios ir kitų erezijų pasmerkimo, siekdamas išlaikyti ortodoksinį krikščioniškąjį mokymą.
Soteras taip pat stiprino Bažnyčios discipliną ir įtvirtino kai kurias liturgines praktikas. Nors nėra detalių apie visas jo reformas, žinoma, kad jis prisidėjo prie švenčių ir apeigų, susijusių su Velykomis, reglamentavimo. Tai padėjo užtikrinti vienodą Bažnyčios liturginę praktiką augančiose krikščionių bendruomenėse.
Soteras laikomas kankiniu, nors nėra tiksliai žinoma, kaip jis mirė. Tradiciškai manoma, kad jis mirė dėl savo tikėjimo per vieną iš Romos imperijos persekiojimų. Jo atminimas švenčiamas balandžio 22 dieną.
Šventasis Soteras yra vertinamas kaip popiežius, kuris Bažnyčiai suteikė stiprybės persekiojimų ir iššūkių laikais, rūpinosi vargšais bei padėjo išsaugoti ortodoksinį tikėjimą Bažnyčios augimo metu. Jo pavyzdys rodo tikėjimo, meilės ir atsidavimo tarnystei vertybes, kurios išlieka aktualios visais laikais.