Šventasis Juozapatas Kuncevičius (1580–1623 m.) buvo unitų (Graikų apeigų katalikų) vyskupas ir kankinys, žinomas už savo pastangas siekti krikščionių vienybės tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių. Jis gimė kaip Jonas Kuncevičius (lenk. Jan Kuncewicz) Voluinėje (dabar Ukrainos teritorijoje) stačiatikių šeimoje, tačiau jo atsidavimas katalikybei ir troškimas suvienyti krikščionis tapo pagrindiniais jo gyvenimo siekiais. Juozapatas Kuncevičius yra gerbiamas kaip vienybės ir taikos šventasis, o jo kankinystė dėl tikėjimo ir Bažnyčios vienybės padarė jį iškiliu Bažnyčios šventuoju.
Ankstyvasis gyvenimas ir pašaukimas
Juozapatas gimė apie 1580 m. netoli Vladimiro (dabartinėje Ukrainoje). Nors jis buvo kilęs iš stačiatikių šeimos, nuo jaunystės pajuto gilų susidomėjimą Katalikų Bažnyčia, ypač po to, kai sužinojo apie Brastos uniją (1596 m.), kuri suvienijo kai kurias Rytų apeigų Bažnyčias su Roma. Juozapatas buvo giliai paveiktas šios idėjos apie krikščionių vienybę ir nusprendė pašvęsti savo gyvenimą tarnystei Katalikų Bažnyčioje pagal Rytų tradicijas.
Jis įstojo į Bazilijonų vienuoliją Vilniuje, kur priėmė vienuolinį vardą Juozapatas. Vienuolyne jis greitai išsiskyrė savo pamaldumu, atsidavimu asketizmui ir troškimu skatinti krikščionių vienybę. Po kurio laiko tapo Vilniaus vienuolyno viršininku ir pradėjo aktyviai skelbti unijos svarbą, siekdamas suvienyti stačiatikius su Katalikų Bažnyčia.
Vyskupo tarnystė ir pastangos dėl vienybės
1617 m. Juozapatas buvo paskirtas Polocko (dabartinėje Baltarusijoje) arkivyskupu. Šioje pozicijoje jis įgijo didžiulį autoritetą tarp katalikų ir stačiatikių. Savo veikla jis siekė sumažinti religinį susiskaldymą ir skleisti unijos idėją tarp stačiatikių, kurie buvo labai pasipriešinę Brastos unijai. Juozapatas taip pat rūpinosi kunigų rengimu, moralės gerinimu ir kovos su korupcija Bažnyčioje stiprinimu.
Jis buvo labai atsidavęs savo vyskupiškoms pareigoms, aktyviai lankė parapijas, skatino vienuolių ir dvasininkų dvasinį gyvenimą, rūpinosi vargšais ir ligoniais. Tačiau jo pastangos suvienyti Bažnyčias sukėlė didelį pasipriešinimą tarp tų, kurie buvo ištikimi stačiatikių tikėjimui ir priešinosi unijai su Roma.
Kankinystė
Dėl savo veiklos Juozapatas susilaukė ne tik pasipriešinimo, bet ir neapykantos. 1623 m. lapkričio 12 d. Polocke prieš Juozapatą kilo minios pasipriešinimas. Minia sukilėlių, kurie buvo priešiškai nusiteikę prieš uniją su Katalikų Bažnyčia, įsiveržė į Juozapato rezidenciją ir jį žiauriai nužudė. Jo kūnas buvo numestas į Dauguvos upę, tačiau po kelių dienų surastas ir palaidotas.
Jo mirtis buvo laikoma kankinyste dėl Bažnyčios vienybės. Jo kankinystė tapo vienu iš svarbiausių įvykių, padėjusių atkreipti dėmesį į Brastos unijos svarbą. Net ir po mirties Juozapatas išliko vienybės simboliu tarp katalikų ir stačiatikių.
Kanonizacija ir palikimas
Juozapatas Kuncevičius buvo paskelbtas palaimintuoju 1643 m., o 1867 m. popiežius Pijus IX jį kanonizavo kaip šventąjį. Juozapato šventė minima lapkričio 12 dieną, kuri sutampa su jo kankinystės diena.
Šventasis Juozapatas Kuncevičius yra laikomas Bažnyčios vienybės globėju ir simboliu pastangų suvienyti Rytų ir Vakarų krikščionis. Jo kankinystė ir pastangos dėl Bažnyčios vienybės įkvepia daugelį tikinčiųjų šiandien, o jo gyvenimas tapo Bažnyčios misijos stiprinti tikėjimo bendrystę pavyzdžiu.